Diakono Arūno KUČIKO Velyknakčio homilija

2024-03-30, Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia

Iš pirmo žvilgsnio ką tik girdėta Evangelija (Mk 16, 1–7) neatrodo labai velykiška. Jokios Velykų aleliuja, jokio džiaugsmo – bet daugiau baimės ir išgąsčio. Po visų dramatiškų įvykių trys moterys yra pakeliui į kapą, kaip ir mes einame į kapines. Jos neša tepalų ir balzamų, kaip ir mes atnešame vainiką ar kelias skintas gėles. Ėjimas į kapines tikrai nėra panašus į velykinį pasivaikščiojimą.

Taip, moterims tai ne Velykos, o vis dar Didysis penktadienis, kančios penktadienis. Su Jėzaus mirtimi jos, kaip ir kiti mokiniai, palaidojo savo paskutines viltis. Viešpats mirė, jo istorija baigėsi. Ką jos dar gali padaryti tokioje bejėgiškumo situacijoje?

Labai gali būti, kad ir mūsų gyvenime yra daugiau Didžiojo penktadienio išgyvenimų nei Velykų patirties: ligos ir mirtys, nesėkmingi santykiai su artimaisiais, pyktis, nesutarimai, pajamų stoka. Be to pandemijos, gamtos katastrofos, karas, kurio grėsmė jau nebe teoriška. Daug dalykų pradedame su gera valia, o tada viskas klostosi kitaip: kelios žmogiškos klaidos ir silpnybės, susijusios su nepalankiomis aplinkybėmis – ir štai, nelaimė, Didysis penktadienis. Ir mūsų lūkesčiai žlunga.  Tiek daug  tikėjomės – ir tada nieko!

Tačiau nepaisant baimės ir nusiminimo minėtos Evangelijos moterys nepabėga, nepasišalina. Jos žino, kad nedaug ką gali padaryti. Jėzus miręs, tačiau joms rūpi oriai palaidoti nukankintą mylimo žmogaus kūną.  Nors jis mirė, bet jų meilė vis dar gyva. Ir kaip tik šiuo rūpesčiu jos mums tokios svarbios, nes jos liudija gailestingumo ir meilės tarnystę.  Tarnystę, kurios greičiausiai išmoko iš savo Mokytojo, iš Jėzaus.

Evangelija nori mums pasakyti: kur tokia gailestingoji meilė yra, ten dar ne pabaiga – net jei konkrečiu momentu taip atrodo. Kur ši meilė gyva, vis dar gali įvykti stebuklai. Dievas gali apdovanoti  stulbinančia patirtimi kažko visiškai naujo: mirties viduryje apdovanoti Velykų patirtimi, naujo gyvenimo patirtimi.

Tačiau ne visi norėjo parodyti pagarbą Kristui, kad ir mirusiam. Kiti norėjo, kad šis Jėzus būtų dingęs amžiams ir negrįžtų: nekeltų neramumų, nelaužytų nusistovėjusių tradicijų, netrukdytų gyventi nusistovėjusį gyvenimą (taip pat ir religinį). Būtent jie kartu pasirūpino, kad kapo akmuo būtų didelis ir nepajudinamas. Kristus turėjo būti visam laikui ištremtas į praeitį, kad nebegalėtų sugrįžti.

Popiežiaus Benedikto XVI žodžiais, Dievo galia yra galingesnė už visus pasaulio akmenis. Dievo Dvasia nubloškė šį milžinišką akmenį. Kristus prisikėlė, o akmuo tapo vartais, pro kuriuos Dievas įeina į pasaulį ir pro kuriuos mes į jį žiūrime. Prisikėlimo vartai yra Eucharistijoje, kurioje Kristaus mirtis ir jo prisikėlimas visada yra šio pasaulio centre, jie atsiveria Dievui. Mirties galia sugriauta. Kartu su Kristumi mes galime įžengti į šventą bendrystę, į jo amžinosios meilės pasaulį, meilės, kuri nugalėjo mirtį.

Ir galiausiai – moterys tuščiame kape randa Dievo angelą, kuris joms sako: „Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“ Šis angelas yra evangelistų, apaštalų pirmtakas, jis yra Bažnyčios vyskupų, kunigų, diakonų ir visų mūsų pirmtakas, kuriems  tenka užduotis stovėti priešais mirties kapo angą ir skelbti: „Kristus prisikėlė“.

Jo, Prisikėlusiojo, nebėra kape, nebėra mirties pasaulyje. Jis gyvas asmuo, pats gyvybės judėjimas. Jis eina pirma mūsų. Ir mes galime jį sutikti tik leisdamiesi būti jo vedami ir judinami. Tik sekdami mes jį matome. Tik tada, kai einame kartu, jis tampa mums matomas ir paliečiamas.

Jėzus eina į Galilėją. Po švenčių Jeruzalėje jis grįžta į savo pasaulį, o tai reiškia: mes sekdami juo irgi turime eiti į savo pasaulį ir ten jį liudyti. Tikėjimą galime išlaikyti tik dovanodami jį kitiems. Tik duodami mes gauname. Tik taip galime būti Kristaus sekėjais.  

Dėkokime Viešpačiui už stulbinantį prisikėlimo įvykį. Tegul prisikėlimo džiaugsmas lydi mūsų troškimą visuomet sekti Kristų. Amen.