Apie kunigystės sakramentą
Visa
Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Visi pakrikštytieji dalyvauja Kristaus
kunigystėje. Šis dalyvavimas yra vadinamas bendrąja tikinčiųjų kunigyste. Iš
jos kyla tarnaujančioji kunigystė. Tai - Šventimų sakramentu perduodama tarnystė,
kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant
Kristui. Tarnaujančioji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų
kunigystės, nes jai suteikta šventa galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji
tarnauja mokydami, vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms ir pastoracijai. Per
Bažnyčiai atstovaujantį įšventintą asmenį - kunigą pats Kristus veikia savojoje
Bažnyčioje kaip savosios kaimenės Ganytojas, Kristaus tiesos Mokytojas.
Įšventinimas
Įjungimas
į kiekvieną iš šių bažnyčios luomų vyksta sakramentiniu veiksmu - įšventinimu.
Tai daugiau nei paprastas bendruomenės išrinkimas, paskyrimas, įgaliojimas ar
pavedimas. Šiuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana -
„šventoji galia", kuri ateina iš Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimu pats
Kristus pasiima asmenį ir veda jį į Bažnyčios tarnybą.
Vyskupo
rankų uždėjimas ir iškilminga konsekracijos malda, prašant Dievą suteikti
pašventinamajam jo tarnystei reikalingų Šventosios Dvasios dovanų, yra regimas
įšventinimo ženklas. Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.
Šventimų laipsniai
Diakonai - tarnai, įšventinami tarnauti Bažnyčios
reikalams. Šventimų metu ant jų dedamos rankos, idant jie ne kunigautų, o
tarnautų. Įšventinant į diakonus rankas uždeda tik vyskupas, šitaip
parodydamas, kad diakonas ypatingai susietas su vyskupu tarnavimo reikaluose.
Diakonai neturi tarnybinės kunigystės šventimų, tačiau diakonystės šventimais
jiems suteikiama teisė tarnauti Bažnyčios reikalams: padėti skelbti Dievo žodį,
patarnauti Dievo garbinimo apeigose, vadovauti pastoracijai ir gailestingumo
meilės darbams. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs ganytojiškajai savo
vyskupo valdžiai. Tiek vyskupai, tiek kunigai pirmiausia būna įšventinami į
diakonus, kad visų jų tarnyba būtų Kristaus, atėjusio tarnauti ir „savo gyvybės
atiduoti už daugelį", ženklu.
Kunigai - vyskupo bendradarbiai, jų pagalbininkai
ir įrankiai, pašaukti tarnauti Dievo tautai. Bažnyčios tradicijoje vyskupų
tarnystės pareigos žemesniu lygiu buvo perduotos jiems pavaldiems kunigams, kad
šie, kaip kunigų luomo nariai tinkamai atlikdami jiems pavestą apaštališką
pasiuntinybę, būtų išmintingi vyskupų luomo bendradarbiai. Drauge su savo
vyskupu yra viena, tik skirtingas pareigas užimanti kunigija. Vyskupas jiems
paveda rūpestį kuria nors bendruomene arba kokią kitą apibrėžtą bažnyčios
užduotį.
Vyskupai - apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę
Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną,
kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu.
Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda
Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip
įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus -
Mokytojo, Ganytojo, Kunigo - pareigas ir veikia Jam atstovaudami. Kiekvienas
vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam
pavestoje vietoje. Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas
kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios
vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis. Eucharistija, vadovaujama
vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių
ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos
Bažnyčios Galvai.