Diakono Arūno KUČIKO Velyknakčio homilija
2024-03-30, Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia
Iš pirmo žvilgsnio ką tik girdėta Evangelija (Mk 16, 1–7) neatrodo labai velykiška. Jokios
Velykų aleliuja, jokio džiaugsmo – bet daugiau baimės ir išgąsčio. Po visų
dramatiškų įvykių trys moterys yra pakeliui į kapą, kaip ir mes einame į
kapines. Jos neša tepalų ir balzamų, kaip ir mes atnešame vainiką ar kelias
skintas gėles. Ėjimas į kapines tikrai nėra panašus į velykinį
pasivaikščiojimą.
Taip, moterims tai ne Velykos, o vis dar
Didysis penktadienis, kančios penktadienis. Su Jėzaus mirtimi jos, kaip ir kiti
mokiniai, palaidojo savo paskutines viltis. Viešpats mirė, jo istorija baigėsi.
Ką jos dar gali padaryti tokioje bejėgiškumo situacijoje?
Labai gali būti, kad ir mūsų gyvenime yra
daugiau Didžiojo penktadienio išgyvenimų nei Velykų patirties: ligos ir mirtys,
nesėkmingi santykiai su artimaisiais, pyktis, nesutarimai, pajamų stoka. Be to
pandemijos, gamtos katastrofos, karas, kurio grėsmė jau nebe teoriška. Daug
dalykų pradedame su gera valia, o tada viskas klostosi kitaip: kelios žmogiškos
klaidos ir silpnybės, susijusios su nepalankiomis aplinkybėmis – ir štai,
nelaimė, Didysis penktadienis. Ir mūsų lūkesčiai žlunga. Tiek daug
tikėjomės – ir tada nieko!
Tačiau nepaisant baimės ir nusiminimo minėtos
Evangelijos moterys nepabėga, nepasišalina. Jos žino, kad nedaug ką gali
padaryti. Jėzus miręs, tačiau joms rūpi oriai palaidoti nukankintą mylimo
žmogaus kūną. Nors jis mirė, bet jų
meilė vis dar gyva. Ir kaip tik šiuo rūpesčiu jos mums tokios svarbios, nes jos
liudija gailestingumo ir meilės tarnystę. Tarnystę, kurios greičiausiai išmoko iš savo
Mokytojo, iš Jėzaus.
Evangelija nori mums pasakyti: kur tokia
gailestingoji meilė yra, ten dar ne pabaiga – net jei konkrečiu momentu taip
atrodo. Kur ši meilė gyva, vis dar gali įvykti stebuklai. Dievas gali
apdovanoti stulbinančia patirtimi kažko
visiškai naujo: mirties viduryje apdovanoti Velykų patirtimi, naujo gyvenimo
patirtimi.
Tačiau ne visi norėjo parodyti pagarbą Kristui,
kad ir mirusiam. Kiti norėjo, kad šis Jėzus būtų dingęs amžiams ir negrįžtų:
nekeltų neramumų, nelaužytų nusistovėjusių tradicijų, netrukdytų gyventi
nusistovėjusį gyvenimą (taip pat ir religinį). Būtent jie kartu pasirūpino, kad
kapo akmuo būtų didelis ir nepajudinamas. Kristus turėjo būti visam laikui ištremtas
į praeitį, kad nebegalėtų sugrįžti.
Popiežiaus Benedikto XVI žodžiais, Dievo galia yra
galingesnė už visus pasaulio akmenis. Dievo Dvasia nubloškė šį milžinišką akmenį.
Kristus prisikėlė, o akmuo tapo vartais, pro kuriuos Dievas įeina į pasaulį ir
pro kuriuos mes į jį žiūrime. Prisikėlimo vartai yra Eucharistijoje, kurioje
Kristaus mirtis ir jo prisikėlimas visada yra šio pasaulio centre, jie
atsiveria Dievui. Mirties galia sugriauta. Kartu su Kristumi mes galime įžengti
į šventą bendrystę, į jo amžinosios meilės pasaulį, meilės, kuri nugalėjo
mirtį.
Ir galiausiai – moterys tuščiame kape randa Dievo angelą,
kuris joms sako: „Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“ Šis angelas yra evangelistų,
apaštalų pirmtakas, jis yra Bažnyčios vyskupų, kunigų, diakonų ir visų mūsų
pirmtakas, kuriems tenka užduotis
stovėti priešais mirties kapo angą ir skelbti: „Kristus prisikėlė“.
Jo, Prisikėlusiojo, nebėra kape, nebėra mirties
pasaulyje. Jis gyvas asmuo, pats gyvybės judėjimas. Jis eina pirma mūsų. Ir mes
galime jį sutikti tik leisdamiesi būti jo vedami ir judinami. Tik sekdami mes
jį matome. Tik tada, kai einame kartu, jis tampa mums matomas ir paliečiamas.
Jėzus eina į Galilėją. Po švenčių Jeruzalėje jis grįžta į
savo pasaulį, o tai reiškia: mes sekdami juo irgi turime eiti į savo pasaulį ir
ten jį liudyti. Tikėjimą galime išlaikyti tik dovanodami jį kitiems. Tik
duodami mes gauname. Tik taip galime būti Kristaus sekėjais.
Dėkokime Viešpačiui už stulbinantį prisikėlimo įvykį.
Tegul prisikėlimo džiaugsmas lydi mūsų troškimą visuomet sekti Kristų. Amen.