Jubiliejaus piligrimystė rudenėjančio Kauno šventovėse

Diakono Arūno įvadas

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Šiandien, kaip viena bendruomenė, pradedame mūsų piligriminę kelionę Jubiliejaus metais – nuo Gerojo Ganytojo parapijos iki Prisikėlimo bažnyčios ir Arkikatedros.

Tai – ne tik fizinė kelionė per mūsų miestą, bet ir dvasinė kelionė į susitikimą su Viešpačiu. Piligrimystė visais laikais buvo kvietimas išeiti iš savo kasdienybės, sustoti, pasitikrinti kryptį ir atnaujinti širdį.

Šiais Jubiliejaus metais, kai visa Bažnyčia kviečiama kreipti savo dėmesį į Viltį, kaip dieviškąją dorybę,  mūsų žingsniai tampa malda. Mūsų bendrystė – liudijimas. Mūsų kelias – ženklas, kad Dievas vis dar kviečia: „Ateikite pas mane visi...“, o mes atsiliepiame į Dievo kvietimą.

Prisikėlimo bažnyčia primena mums apie viltį. O Arkikatedra – mūsų vyskupijos motina – simbolizuoja vienybę su visuotine Bažnyčia.

Piligrimystės prasmė

1. Kelionė į gylį, ne tik į vietą
   Piligrimystė – tai ne tik fizinis ėjimas, bet ir dvasinė kelionė į savo vidų. Tai proga sustoti, įsiklausyti į save, į Dievą, į kitus žmones.
2. Dievo buvimo ieškojimas
   Kiekvienas žingsnis – tai kvietimas artėti prie Dievo, atrasti Jo valią, Jo ramybę ir meilę. Piligrimystė – tai lyg malda, išreikšta judėjimu.
3. Atgaila ir apsivalymas
   Nuo seniausių laikų piligrimystė buvo susijusi su atgaila, apsivalymu, nuodėmių atleidimo troškimu. Tai savotiškas "išėjimas" iš kasdienybės, kuris leidžia pradėti iš naujo.

Svarbiausi akcentai piligrimystėje

1. Tyla ir klausymasis
   Daug kas pasikeičia, kai nustojame kalbėti ir pradedame klausytis – aplinkos, savo širdies, Dievo. Kelionės metu verta sąmoningai pasirinkti tylą.
2. Bendrystė ir pagarba kitiems piligrimams
   Nors piligrimas keliauja asmeniškai, jis nėra vienas. Kelyje sutikti žmonės – tai Dievo dovanos, bendrakeleiviai, kurie taip pat turi savo istoriją.
3. Paprastumas ir atvirumas
   Piligrimas nekeliauja kaip turistas. Jis neieško prabangos, komforto, o yra pasirengęs priimti tai, kas duota – orą, nuovargį, svetingumą ar net išbandymus.
4. Tikslas svarbus, bet svarbesnė kelionė
   Nors piligriminė kelionė turi konkretų tikslą (šventovę, šventą vietą), svarbiausia yra tai, kas vyksta kelyje: asmeninis virsmas, maldos patirtys, dvasinis augimas.
5. Dėkingumo dvasia
   Piligrimas mokosi priimti kiekvieną dieną kaip dovaną, kiekvieną žmogų kaip palaiminimą, kiekvieną žingsnį kaip galimybę būti arčiau Dievo.

Praktiniai patarimai

• Nepamiršti atgailos sakramento – tai gali būti viena iš svarbiausių stotelių piligriminėje kelionėje.

Eikime su atvira širdimi. Melskimės už savo artimuosius, parapiją, mūsų miestą ir visą pasaulį. Kad ši kelionė padėtų mums augti tikėjime, stiprintų bendrystę ir atvertų duris gilesniam santykiui su Dievu. Ir žinoma, melskime taikos.

Te Viešpats mus laimina. Leiskime Dievui kalbėti mums šiame kelyje.

* * *

Nuo pirmųjų žingsnių mūsų bažnyčioje iki paskutinių Kauno senamiestyje mus lydėjo diakonas Arūnas Kučikas, dalindamasis savo dvasine įžvalga, gilia malda ir brolišku rūpesčiu.

Nuoširdžiai dėkojame ir Lilijai Ivaškevičiūtei, ilgametei šių šventovių sielovados bendradarbei, su tikėjmo džiugesiu pristačiusiai pagrindinius istorinius faktus ir bendruomenių gyvenimo įvykius.

Maldos kelionę apvainikavo šv. Mišios didžiojo arkikatedros altoriaus artumoje (daugeliui – pirmą kartą taip arti...), mąslus kun. Nerijaus Pipiro Evangelijos aiškinimas ir stipri visų malda bei susitelkimas, kai reikėjo pagelbėti vienai iš mūsų bendrakeleivių.

Nors piligrimystė truko tik pusę dienos, bendros maldos, įspūdžių ir išbandymų patirtis suartino ir pagilino visų viltį: Viešpats ištikimas savo žmonėms, tik ieškokime Jo atviromis širdimis – Jis yra mūsų viltis, kuri nenuvilia!