Evangelija pagal Joną (10, 1–18)

¹ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. ³ Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. ⁴ Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“
⁶ Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. ⁷ O Jėzus kalbėjo toliau:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. 
⁸ Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, 
todėl neklausė jų avys. 
⁹ Aš esu vartai.
Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.
Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.
¹⁰ Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti.
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.
¹¹ Aš – gerasis ganytojas.
Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.
¹² Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos,
pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga,
o vilkas puola jas ir išvaiko.
¹³ Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
¹⁴ Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias,
ir manosios pažįsta mane,
¹⁵ kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą.
Už avis aš guldau savo gyvybę.
¹⁶ Ir kitų avių dar turiu,
kurios ne iš šios avidės;
ir jas man reikia atvesti;
jos klausys mano balso,
ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
¹⁷ Tėvas myli mane,
nes aš guldau savo gyvybę,
kad ir vėl ją pasiimčiau.
¹⁸ Niekas neatima jos iš manęs,
bet aš pats ją laisvai atiduodu.
Aš turiu galią ją atiduoti
ir turiu galią vėl ją atsiimti;
tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“