2025-06-19

Jubiliejaus piligrimystė tęsiasi per pal. Jurgio Matulaičio užtarimą ir pagalbą

Ketvirtadienį, Visuotinei Bažnyčiai švenčiant Devintines, mūsų parapijiečiai, lydimi kun. Vito, lankė Suvalkijos jubiliejines šventoves, meldė palaimintojo Jurgio – „žmogaus pagal Dievo širdį“ – užtarimo kasdienos šventumo kelyje...

Ketvirtoji Jubiliejaus piligrimystė

Kiekvienas Lietuvos kampelis savaip įdomus, gražus ir unikalus. Štai Suvalkijos kraštas, garsėjantis savo turtinga istorija ir dvarų gausa, taip pat džiugina ir gamtos lobiais bei šventumo aspektais.

Palaimintasis JURGIS MATULAITIS – kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX amžiaus pradžios lietuvis. Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę itin vykusiai apibūdino jį 1987 m. birželio 28 d. beatifikavęs Popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo Širdį“.

Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 d. netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų šeimoje. Nūdien palaimintojo gimtinėje pastatyta koplyčia, joje švenčių progomis gausiai renkasi tikintieji. J. Matulaitis nuo mažumės buvo gabus mokslams, darbštus, bet sykiu itin kuklus. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi – vos dešimties sulaukęs liko visiškas našlaitis, negana to, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą. Itin sunkios gyvenimo sąlygos nesutrukdė J. Matulaičiui aukso medaliu baigti Petrapilio dvasinę akademiją ir Fribūre apsiginti irgi aukščiausiais balais įvertintą disertaciją.

Jurgio Matulaičio veikla buvo labai plati, sykiu telkianti ir atnaujinanti visą Bažnyčią Lietuvoje. J. Matulaitis anksti įsitraukė į krikščioniškąją socialinę veiklą, skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėdavo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų. Jurgis Matulaitis – tuo metu merdėjusios marijonų vienuolijos atnaujintojas, dviejų moterų vienuolijų – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų – steigėjas.

1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šią tarnystę atliko itin pasiaukojamai, su išmintinga ir kantria ganytojo meile gydė istorines lietuvių ir lenkų santykių žaizdas. J. Matulaičio ganytojo tarnystės vaisiai tebematomi iki šiandien. Jis taip pat savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių pagerinimo, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo...

Mano jaunystė irgi buvo susieta su Jurgučiu. Čia rasdavau laiko maldai ir pokalbiui su Jurgučiu, kurį visada vadinau šventuoju. Visada jo prašiau, kad jis mane mokytų ir padėtų eiti teisingu gyvenimo keliu, siekiant kunigystės...

Iš palaimintojo rašytinio palikimo išskirtinas jo dvasinis dienoraštis „Užrašai“, liudijantis J. Matulaičio kontempliatyvumą, dvasios gyvenimo intensyvumą ir gilumą. Palaimintojo „Užrašai“ daugeliui nūdienos skaitytojų pasitarnauja kaip ugdantys maldos gyvenimui, taip pat kaip telkiantys bendruomenę.

Pal. Jurgutis mus moko, kad mums pavyzdžiu tebūna Jėzus Kristus, ne tik ramiai dirbantis Nazareto namely, ne tik Kristus, Save varginantis, badaujantis per 40 dienų dykvietėje, ne tik Kristus, praleidžiantis naktį besimelsdamas, bet ir Kristus, dirbantis, verkiantis, kenčiantis, Kristus tarp minių, Kristus, aplankantis sodžius ir miestus, aplankantis nusidėjėlius, prasčiokėlius, lygiai kaip ir mokytus, teisingus ir turtuolius, Kristus, mokantis ir atremiantis fariziejų priekaištus, Kristus, ieškantis paklydusios avelės.

Ta avele pasijutau ir aš, kai aukojau Šv. Mišias Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje (2025-06-19). Čia jaučiausi tarsi tėviškėje ir pal. Jurgučio buvau vedamas, saugomas ir užtariamas. Daug atsakymų gavau pal. Jurgio muziejuje, kur sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS mokė, kaip atrasti vieną kitą žingsnį šventumo kasdienos kelionėje, kuriuo ėjo tėvas Jurgutis ir yra atviras kiekvienam iš mūsų.

Po maldų prie pal. Jurgio palaikų išvykome į Lūginės kaimą, kur visi susivienijome prie bendro stalo.

Šešupės vanduo mus tarsi apvalė ir leido pajusti tolimesnį vedimą Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje, kur Marija mus dar labiau priartino prie Jėzaus, kuris paaukojo Savo gyvybę už mūsų nuodėmes...

Jo Meilė mus vis labiau skatina dar labiau vienas kitą mylėti ir atsiduoti Šventosios Dvasios vedimui. Jei mes išmoksime Jam visiškai atsiduoti, tai Jo Meilė ir degs mūsų širdyse, o mes būsime pal. Jurgio Matulaičio gerumo ir meilės nešėjais, kaip ir moko Švč. Mergelė Marija.

Kun. Vitas Kaknevičius