Alinos Kvedarauskienės paroda „Angelo sparnų šešėlyje“

ALINOS MEŠKAUSKAITĖS – KVEDARAUSKIENĖS (1944–2022) kūrybinis kelias, ieškant savo meninės raiškos tapatumo, buvo įvairus. Dailininkę, įgijusią Lietuvos valstybiniame dailės institute knygų iliustravimo specialybę ir įvaldžiusią grafikos meną, galima pristatyt ir kaip knygų iliustratorę, plakatų bei etikečių kūrėją, ir kaip pedagogę, ugdant jaunuosius kūrėjus Kauno meno mokykloje, ir kaip dailininkę išbandžiusią įvairias lakštinės grafikos ir tapybos technikas. Vis tik labiausiai Alinos rankai pakluso grotažo technika, pastelė ir karpiniai, o kūrinių temas jai dažnai padiktuodavo autentiškos dvasinių patirčių pajautos. Krikščioniško turinio darbų kompozicijos, neretai įgavusios beveik ikoniško statiškumo, perteikia sklidiną pagarbos bei kontempliacijos santykį su vaizdiniu. Pastaruosiuose Alinos paveiksluose galime atrasti ir kančios bei liūdesio užuomazgas, tačiau jos nėra gniuždančios, o greičiau perteikia jautrios ir empatiškos menininkės užuojautą. Savo turiniu dailininkės kūriniai liudija apie anapusinę tikrovę ir turi tikslą perduoti viltį, tikėjimą ir gyvenimo prasmės pajautą.

Apie šią kuklią ir jautrią menininkę tikrai nerasime daug jos kūrybą pristatančių anotacijų ar publikuojamų straipsnių. Ji buvo sunkiai prikalbinama rengti savo personalines parodas ir iš tiesų tarsi stengėsi būti angelo sparnų „šešėlyje“. Tiesa, meistriškai iškarpytų iš popieriaus angelėlių, ji sukūrė nesuskaičiuojamą daugybę – jie dar ir dabar puošia ne vienus jos bičiulių namus. Angelus matome ir parodoje esančiose pastelėse bei grafikos kūriniuose, todėl nesuklystume, jei dailininkę pelnytai pavadintume Angelų karaliene.

Šia pomirtine Alinos paroda norėta atiduoti pagarbą jautriai pasaulio grožiui menininkei, kurios darbai iškalbingai pasakoja apie jos vidinius išgyvenimus, žmogaus ir dieviškosios dvasios santykį bei perteikia žiūrovui tą nenusakomą sielos ramybės jausmą.

Menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė