2024-12-14

Parapijos bažnyčioje vyko adventinio atsinaujinimo susitikimas APIE VILTĮ, KURI PADEDA IŠTVERTI

Šeštadienio popietę prieš trečiąjį advento – Džiaugsmo – sekmadienį besirenkančius į Gerojo Ganytojo bažnyčią pasitiko diakonas Arūnas...

Pradėję susitikimą bendra giesme, susirinkusieji atidžiai išklausė turiningo ir įkvepiančio mąstymo, kilusiomis mintimis ir bendryste dalijosi gaivindamiesi arbata, paskaninta meiliu mūsų caritiečių rūpesčiu. Po trumpo atokvėpio visi vieningai rinkosi į bažnyčią, kurioje Švenčiausiojo Akivaizdoje, padedami diakono Arūno, rengėsi Sutaikinimo sakramentui. „Viešpats yra arti! (Fil 4, 5)“ – pajuto ne vienas, palydėtas meditatyvaus, švento giedojimo į savo dvasios gelmę, patyręs Dievo gailestingumą asmeninėje Išpažintyje... Susitikimą vainikavo Eucharistija: praskaidrėjusioms, atgaivintoms nepajudinama viltimi širdims ji tikrai buvo adventinio džiugesio šventė.

Dėkojame mūsų mylimiems kunigams, patarnavusiems klausyklose, svečiams giedojimo vadovams ir ypač diakonui Arūnui, padrąsinusiam nuolat, o ypač ateinančiais Jubiliejaus metais savo gyvenimo ir tikėjimo piligrimystėje nuolat semtis stiprybės mylėti ir ištverti iš nepajudinamos Vilties... „Tas, kuris turi viltį, gyvena kitaip.“

Mąstymas „Apie viltį, kuri padeda ištverti“

Diakonas Arūnas KUČIKAS

Kodėl pasirinkome tokią temą?

• Pastarieji metai tampa vis neramesni, ypač kai stebime, kas darosi plačiajame pasaulyje. Svarbu galvoti į ką galime atsiremti;
• Adventas – tinkamas laikas apmąstyti ką tikime, ko laukiame, kuo viliamės;
• Popiežius Pranciškus paskelbė ateinančius metus Jubiliejaus metais, o jų tema „Vilties piligrimai“. Adventas tinkama proga pradėti ruoštis Jubiliejui, kurio pradžia š.m. gruodžio 24 d.

Kartais sakoma: viltis – kvailių motina. Vieniems tai vidinė nuostata, kitiems tik gerai neapmąstytas posakis, pajuokavimas. Tačiau psichologai tvirtina, kad viltis nelaimėje yra galingesnė nei paguoda. Tai ne tik šviesus tikėjimas, kad viskas bus gerai, sako jie. Tai konkretus žinojimas, kad rasi išeitį, užteks ryžto siekti savo tikslų, kad ir kokie jie būtų, kad ir kas nutiktų.

Dar sako psichologai, kad viltis ir optimizmas yra tvirtas tikėjimas, kad gyvenime viskas galų gale susitvarkys, nepaisant nesėkmių ir nusivylimų. Jie pabrėžia, kad emocinio intelekto požiūriu optimizmas yra vidinė nuostata, sauganti nuo apatijos, nevilties, depresijos kilus sunkumams.

O apie kokią viltį kalbame mes, krikščionys? Šį klausimą tinka užduoti butent Advento laikotarpiu, nes esminiai mūsų krikščionišką viltį sudarantys elementai yra atpažįstami Advento prasmėje.

„Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba“. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).

1. Viltis kyla ne iš mūsų pačių, tai ne mūsų išsigalvojimas ar kūryba. Žinoma, tam tikra prasme bėgant metams mes įgyjame gyvenimo patirties ir intuiciją, kuri mums sufleruoja, kad nemažai dalykų, dėl kurių nebuvome tikri, dėl kurių pergyvenome, stresavome, daugiau ar mažiau susiklostė gerai.

Tačiau žmonės turi ir kitokios patirties. Dauguma esame sutikę žmonių, kurie patiria daugiau nesekmių ir nelaimių, negu įprastai. Jiems kažkodėl nepakako intuicijos ar patirties, kad reikalai išsispręstų.

2. „Mums reikia didesnių ir mažesnių vilčių, kurios mus palaiko diena iš dienos. Tačiau jų nepakanka be didžiosios vilties, kuri turi pranokti visa kita. Ši didžioji viltis gali būti tik Dievas, apimantis visą tikrovę ir galintis dovanoti mums tai, ko patys negalime pasiekti“ (popiežius Benediktas XVI, Enciklika Spe Salvi).

Viltis apie kurią kalbame kyla iš tikėjimo tikrumu mums apreikštų dalykų, kurie pranoksta mūsų patirtį, kuriuos Dievas panoro mums atskleisti ar (pra)skleisti iš anksto. „Įvykiais ir žodžiais jis apsireiškė pats ir apreiškė savo maloningąjį planą, nuo amžių jo numatytą Kristuje žmonių labui. Šio plano esmė – Šventosios Dvasios malone padaryti visus žmones dieviškojo gyvenimo dalininkais, idant jie taptų įsūniais jo vienatiniame Sūnuje“ (KBK).

Mes priklausome ilgametei tradicijai žmonių, savo gyvenimus kreipiančių į Dievo pažadą. Kaip biblinė žydų tauta, taip ir mes krikščionys esame pažado žmonės.

3. Tokiu būdu mūsų viltis stovi ant tvirtų atramų, kurias mes iš naujo apmąstome ir esame kviečiami atnaujinti Advento metu –

Pirma atrama - įvykdytas Dievo pažadas atsiųsti į žemę Mesiją, Gelbėtoją, kuris nutrauktų mūsų bejėgiškumą kapanotis šitame pasaulyje, bandant ištraukti save pačius iš laikinumo ir netobulumo. Dievas pranoko visus mąstytojų lūkesčius įeidamas į žmonijos istoriją per savo Sūnų. Šis Sūnus atvėrė žmonėms ne tik Raštų prasmę, bet ir širdis, iš meilės pasiaukodamas – kentėdamas, mirdamas ant Kryžiaus, prisikeldamas iš mirties.

Antra vilties atrama galime vadinti Jėzaus Kristaus pažadą sugrįžti laikų pabaigoje. Tai reiškia, kad mes nesame palikti tik savo pamąstymams apie tai, kada ir kaip baigsis šis pasaulis. Ir nors tikslieji mokslai leidžia manyti, kad mūsų pasaulis, mūsų visata, visas kosmosas juda (vystosi) pabaigos link, Dievo pažadas apie mus pasitiksiantį viso, kas egzistuoja, Kūrėją teikia kryptį ir prasmę mūsų gyvenimui. Todėl galime būti tikri, kad žmonijos ir kiekvieno iš mūsų istorija eina ne į aklavietę ar tamsią bedugnę, bet į susitikimą su Viešpačiu.  „Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie per visą istoriją augs drauge kaip kviečiai ir raugės“ (KBK). Tai reiškia, kad ir koks blogis ištiks pasaulį ar mūsų gyvenimus, jis bus sunaikintas. Nugalės gėris, šviesa įveiks tamsą.

Verta atkreipti dėmesį į skirtumą tarp paskutiniojo teismo, kuris laukia laikų pabaigoje, ir to teisimo, kuris įvyksta žmogui mirus. (Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27), – skaitome Laiške žydams. Nėra jokių reinkarnacijų. Žmogaus istorija prasideda ir baigiasi). Mes kiekvienas vieną kartą gyvename ir vieną kartą mirštame. Iškart po mirties teisiamas individas. Laikų pabaigoje bus teisiama visų žmonijos kartų istorija.

Ir lyg tų atramų būtų negana, Dievas nepaliko mūsų vienų gyvenimo kelionėje, nei kaip žmonijos, nei kaip Dievo tautos, nei kaip atskiro asmens. Prisikėlęs Jėzus per Šventąją Dvasią  pasiliko su mumis iki laikų pabaigos, per Krikštą įjungdamas mus į savo mistinį Kūną Bažnyčią, lydėdamas ir gaivindamas mus šio gyvenimo kasdienybėje. Tai dar viena nuolatinė atrama.

Dievo meilė žmogui siekia dar toliau. Jis kantriai kviečia ir laukia tų, kurie dėl įvairių priežasčių iki šiol neatsiliepė į jo kvietimą, neįsileido Šventosios Dvasios į savo širdis. Bet ir jiems Dievo patirtis neužverta. Mums tai labai svarbu žinoti, tuo tikėti, tuo viltis, kai galvojame apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius.

Krikščioniškoji viltis neapgauna ir nenuvilia, nes ji remiasi tikrumu, kad joks asmuo ar dalykas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas? (Rom 8, 35).

Žinome, kad gyvenimas susideda iš džiaugsmų ir skausmų, kad meilė išbandoma didėjant sunkumams, o viltis gali labai prigesti kančios akivaizdoje. Tačiau ir tokiose situacijose mėginame pro tamsą įžvelgti šviesą.

Ši viltis turėtų nežlugti ir išlikti sunkumų akivaizdoje, jeigu ji remiasi tikėjimu ir yra maitinama meilės, ji teikia mums jėgų ištverti gyvenimo sunkumus ir judėti pirmyn.

Viltis yra dorybė, todėl turi būti kantriai ugdoma. Ugdant tai, kuo ji remiasi:  tikėjimą ir meilę. Ugdyti reiškia pažinti ir praktikuoti. Ne tik teoriškai žinoti ir paviršutiniškai pritarti, bet pažinti (iš vidaus) ir praktikuoti, tuo gyventi.

Tai reiškia pažinti Dievo Žodį – Jėzų Kristų ir Šventąjį Raštą, atsiverti Dievo malonei maldoje, asmeniškai ir kaip bendruomenė, švęsti Sakramentus, praktikuoti gailestingumo darbus.

Visa tai stiprins mūsų viltį (ne tik optimizmą), teiks jėgų adekvačiai ištverti kasdienybės sunkumus (ir netektis) patiems bei palaikyti šalia esančius, leis pasiruošti išėjimui iš šio pasaulio.

Toks krikščioniškasis gyvenimas yra kelias, kuriame taip pat reikia intensyvių momentų, maitinančių ir stiprinančių viltį, kuri įgalina mus įžvelgti tikslą – susitikimą su Viešpačiu Jėzumi.

Tas kelias, ta gyvenimo ir tikėjimo kelionė vadinama piligrimyste, kurią keliaujame asmeniškai ir kaip bendruomenė.

Į tokią viltį gaivinančią piligriminę kelionę mus kviečia popiežius Pranciškus paskelbęs 2025 metus Jubiliejaus metais ir pavadinęs juos „Vilties piligrimai“. Jubiliejaus metų pradžia š.m. gruodžio 24 d.

Tas, kuris turi viltį, gyvena kitaip.