... „Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.“ Šis paskutinis Evangelijos pagal Joną skaitinio sakinys yra svarbus. Jis primena, kad nemažai mūsų gyvename prieš Sekmines, nors įvykis, aprašytas Apaštalų darbuose, jau įvyko prieš 2000 metų. Mums nuolat labai reikia Dvasios padrąsinimo ir stiprybės.

Žvelgdami į dabartinę pasaulio, visuomenės, kūrinijos ir savo asmeninių patirčių situaciją, galime susidaryti įspūdį, kad Dievo Dvasios buvimas yra gana prislopintas, jei plinta, tai kažkokios kitokios dvasios, kitoks dvasingumas.

„Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi“ yra nuolatinė būsena, kurios neturime pamiršti švęsdami Sekmines. Būsena be Šventosios Dvasios – tai kančios, esminės, egzistencinės stokos, nepasitikėjimo, neramybės, neužbaigtumo būsena.

Šv. Paulius tai labai gerai išreiškia Laiške romiečiams: „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina...“ Šioje situacijoje netgi nežinome, kaip tinkamai melstis ir prašyti...

... Evangelijos pagal Joną skaitinyje kalbama apie „troškulį“, gilų egzistencinį troškulį. O Jėzus kviečia prie gyvojo vandens šaltinio, srovių.

Ir vis dėlto – ir tai yra esminis Jono ir Pauliaus teiginys: viltis dar nėra galutinis išsipildymas. Viltis šio laiko kančioje atpažįsta naujo gyvenimo gimdymo skausmus. Viltis sutelkia dėmesį į tai, ko dar nematome, todėl padeda mums išlikti budriems ir kantriai, ištvermingai žvelgti į priekį ir aukštyn.

Viltis atveria erdvę, duoda kelią Dvasiai, kuri rūpinasi mūsų silpnumu. Ir mūsų bei visos kūrinijos dūsavimas tampa pačios Dvasios dūsavimu. Antrajame skaitinyje girdėjome, kad pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Ji prisiima mūsų poreikius, ilgesį, troškulį, neviltį, naštas ir stoja mūsų vietoje Dievo akivaizdoje, t. y. tampa tiltu į Trejybinį Dievą ir veda mus į Dievo meilės pilnatvę...