Katechezė „Apie viltį“

2025-07-12, Marijampolės bazilika

Esame piligrimai, atkeliavę į palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidus, kurių moto „Viešpatie, stiprink mano viltį“.

Šis moto įsilieja į visuotinės Bažnyčios švenčiamų Jubiliejaus metų, kuriuos paskelbė popiežius Pranciškus, temą „Vilties piligrimai“.     

Vilties temos, krikščioniškos jos sampratos apmąstymas ir atnaujinimas, yra Bažnyčios atsakas į šio laiko iššūkius. Akivaizdu, kad pastarieji metai tampa vis neramesni, ypač kai stebime, kas darosi plačiajame pasaulyje. Todėl mums svarbu galvoti į ką galime atsiremti.

Kartais sakoma: „Viltis – kvailių motina“. Vieniems tai vidinė nuostata, kitiems – tik gerai neapmąstytas posakis, pajuokavimas. Tačiau psichologai tvirtina, kad viltis nelaimėje yra galingesnė nei paguoda. Tai ne tik šviesus tikėjimas, kad viskas bus gerai, –  sako jie. Tai konkretus žinojimas, kad rasi išeitį, užteks ryžto siekti savo tikslų, kad ir kokie jie būtų, kad ir kas nutiktų.

Dar sako psichologai, kad viltis ir optimizmas yra tvirtas tikėjimas, kad gyvenime viskas galų gale susitvarkys, nepaisant nesėkmių ir nusivylimų. Jie pabrėžia, kad emocinio intelekto požiūriu optimizmas yra vidinė nuostata, sauganti nuo apatijos, nevilties, depresijos kilus sunkumams.

O apie kokią viltį kalbame mes, krikščionys? Šį klausimą tinka užduoti butent šiais Jubiliejaus metais, bandant geriau pažinti palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį, jo tikėjimo ir gyvenimo atramas.

„Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba“ – taip apie vilties dorybę kalba Katekizmas (KBK 1817). Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad šie žodžiai visų pirma reiškia, kad viltis yra atsakymas į žmogaus širdyje kylančius esminius klausimus: „Kas bus su manimi? Koks yra mano gyvenimo kelionės tikslas? Koks bus pasaulio likimas?“

„Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).

1. Viltis kyla ne iš mūsų pačių, tai ne mūsų išsigalvojimas ar kūryba. Žinoma, tam tikra prasme bėgant metams mes įgyjame gyvenimo patirties ir intuiciją, kuri mums sufleruoja, kad nemažai dalykų dėl kurių nebuvome tikri, dėl kurių pergyvenome, stresavome, daugiau ar mažiau susiklostė gerai.

Tačiau žmonės turi ir kitokios patirties. Dauguma esame sutikę žmonių, kurie patiria daugiau nesekmių ir nelaimių, negu įprastai. Jiems kažkodėl nepakako intuicijos ar patirties, kad reikalai išsispręstų. Žmogiška patirtis ir intuicija nėra visa ko matas.

2. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Spe Salvi” rašo: „Mums reikia didesnių ir mažesnių vilčių, kurios mus palaiko diena iš dienos. Tačiau jų nepakanka be didžiosios vilties, kuri turi pranokti visa kita. Ši didžioji viltis gali būti tik Dievas, apimantis visą tikrovę ir galintis dovanoti mums tai, ko patys negalime pasiekti.”

Viltis, apie kurią kalbame, kyla iš tikėjimo tikrumu mums apreikštų dalykų, kurie pranoksta mūsų patirtį, kuriuos Dievas panoro mums atskleisti ar (pra)skleisti iš anksto. „Įvykiais ir žodžiais jis apsireiškė pats ir apreiškė savo maloningąjį planą, nuo amžių jo numatytą Kristuje žmonių labui. Šio plano esmė – Šventosios Dvasios malone padaryti visus žmones dieviškojo gyvenimo dalininkais, idant jie taptų įsūniais jo vienatiniame Sūnuje“ (KBK).

Mes priklausome ilgametei tradicijai žmonių, savo gyvenimus kreipiančių į Dievo pažadą. Kaip biblinė žydų tauta, taip ir mes, krikščionys, esame pažado žmonės.

3. Tokiu būdu mūsų viltis stovi ant tvirtų atramų, kurias mes esame kviečiami apmąstyti ir atnaujinti.

Pirma atrama – įvykdytas Dievo pažadas atsiųsti į žemę Mesiją, Gelbėtoją, kuris nutrauktų mūsų bejėgiškumą kapanotis šitame pasaulyje, bandant ištraukti save pačius iš ribotumo ir netobulumo. Dievas pranoko visus mąstytojų lūkesčius įeidamas į žmonijos istoriją per savo Sūnų. Šis Sūnus atvėrė žmonėms ne tik Raštų prasmę, bet ir širdis, iš meilės pasiaukodamas – kentėdamas, mirdamas ant Kryžiaus, prisikeldamas iš mirties.

Antra vilties atrama galime vadinti Jėzaus Kristaus pažadą sugrįžti laikų pabaigoje. Tai reiškia, kad mes nesame palikti tik savo pamąstymams tai, kada ir kaip baigsis šis pasaulis. Ir nors tikslieji mokslai leidžia manyti, kad mūsų pasaulis, mūsų visata, visas kosmosas juda (vystosi) pabaigos link, Dievo pažadas apie mus pasitiksiantį viso kas egzistuoja Kūrėją teikia kryptį ir prasmę mūsų gyvenimui. Todėl galime būti tikri, kad žmonijos ir kiekvieno iš mūsų istorija eina ne į aklavietę ar tamsią bedugnę, bet į susitikimą su Viešpačiu.

„Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie per visą istoriją augs drauge kaip kviečiai ir raugės“ (KBK). Tai reiškia, kad ir koks blogis ištiks pasaulį ar mūsų gyvenimus, jis bus sunaikintas. Nugalės gėris, šviesa įveiks tamsą.

Šią esminę krikščionio laikyseną savo gyvenimu liudijo palaimintasis Jurgis, net pasirinkęs savo kaip vyskupo šūkį „Įveikti blogį gerumu“.

Ir lyg tų atramų būtų negana, Dievas nepaliko mūsų vienų gyvenimo kelionėje, nei kaip žmonijos, nei kaip Dievo tautos, nei kaip atskiro asmens. Prisikėlęs Jėzus per Šventąją Dvasią  pasilieka su mumis iki laikų pabaigos, per Krikštą įjungdamas mus į savo mistinį Kūną Bažnyčią, lydėdamas ir gaivindamas mus šio gyvenimo kasdienybėje.

Mes esame gaivinami per santykį su Kristumi, o šį santykį maitina ir stiprina mūsų buvimas Bažnyčioje, nes būtent per Bažnyčią, vienijami Šventosios Dvasios, esame Kristaus kūno nariai ir jo misijos dalyviai, –  jo lūpos, rankos ir kojos. Per mūsų, įšventintųjų ir pasauliečių, tarnystę, žodį ir veiksmą, kiti žmonės patiria Dievo artumą: kad Dievas jų neapleido, kad juos stiprina ir lydi kasdienybėje. Kad pildosi Jėzaus pažadas pasilikti su mumis iki laikų pabaigos, kad viltis turi pagrindą.

Turbūt todėl t. Jurgis buvo toks atsidavęs Bažnyčiai, taip giliai įsimąstęs į jos prigimtį ir misiją, nuolankiai pripažindamas Bažnyčios interesus aukščiau savo asmeninių, net ir tautinių, kentėdamas dėl jos trūkumų ir darbuodamasis dėl jos atnaujinimo.  Bažnyčios poreikius jis matė būdamas arti žmonių, gerai pažindamas dvasininkų gyvenimo tikrovę ir nuolankiai priimdamas Bažnyčios vadovybės sprendimus.

Dievo meilė žmogui siekia dar toliau. Jis kantriai kviečia ir laukia tų, kurie dėl įvairių priežasčių iki šiol neatsiliepė į jo kvietimą, neįsileido Šventosios Dvasios į savo širdis. Bet ir jiems Dievo patirtis neužverta. Mums tai labai svarbu žinoti, tuo tikėti, tuo viltis, kai galvojame apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius.

Krikščioniškoji viltis neapgauna ir nenuvilia, nes ji remiasi tikrumu, kad joks asmuo ar dalykas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas?“ (Rom 8, 35).

Tačiau krikščionis nėra idealistas, jis mato, pažįsta gyvenimo tikrovę. Žinome, kad gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmo, bet ir skausmo patirčių, kad meilė išbandoma didėjant sunkumams, o viltis gali labai prigesti kančios akivaizdoje. Tačiau ir tokiose situacijose mėginame pro tamsą įžvelgti šviesą.

Ir palaimintojo Jurgio gyvenime netrūko sunkumų: vaikystėje jis neteko tėvų, jaunystėje susirgo sunkia liga, kuri ir vėliau jį vargino, tapęs vyskupu susidūrė su politiniu, socialiniu ir bažnytiniu ribotumu bei pasipriešinimu. Tačiau jis neišsižadėjo savo pašaukimo. Priešingai – šiuos išbandymus priėmė kaip Dievo valios išsipildymą, kupiną vilties: „Viešpatie, jei Tu leidi man kentėti – tai vadinasi, Tavo meilė manyje dar nebaigta.“ „Kad ir kaip būtų sunku, noriu eiti pirmyn – nors ir klupdamas, bet su viltimi.“ Jis tikėjo, kad kančia turi prasmę, jei ji priimama su viltimi ir meile.

Taigi, ši viltis turėtų nežlugti ir išlikti sunkumų akivaizdoje, jeigu ji remiasi tikėjimu ir yra maitinama meilės, ji teikia mums jėgų ištverti gyvenimo sunkumus ir judėti pirmyn.

Viltis yra dorybė, todėl turi būti kantriai ugdoma. Ugdant tai, kuo ji remiasi – tikėjimą ir meilę. Ugdyti reiškia pažinti ir praktikuoti. Ne tik teoriškai žinoti ir paviršutiniškai pritarti, bet pažinti (iš vidaus) ir praktikuoti, tuo gyventi.

Tai reiškia pažinti Dievo žodį, Jėzų Kristų ir Šventą Raštą, atsiverti Dievo malonei maldoje, švęsti Sakramentus, praktikuoti gailestingumo darbus. Ir asmeniškai, ir kaip bendruomenė.

Visa tai stiprins mūsų viltį (ne tik optimizmą), teiks jėgų adekvačiai ištverti kasdienybės sunkumus ir netektis patiems bei palaikyti šalia esančius, leis pasiruošti išėjimui iš šio pasaulio.    

Toks krikščioniškasis gyvenimas yra kelias, gyvenimo ir tikėjimo kelionė, piligrimystė, kurią keliaujame asmeniškai ir kaip bendruomenė.

Džiaugiuosi, kad ir jūs atsiliepėte į Bažnyčios kvietimą ir leidžiatės į tokią viltį gaivinančią piligriminę kelionę. Kelionę, kurioje mus lydi pal. Jurgio Matulaičio užtarimas. „Viešpatie, stiprink mano viltį.“

Diak. Arūnas Kučikas

 

---

Homilija (Lk 10, 1–12)

2025-07-12, Marijampolės bazilika

Brangūs broliai ir seserys,

Visų pirma noriu padėkoti vyskupui Rimantui už kvietimą dalyvauti šiuose atlaiduose ir skelbti Dievo žodį.

Šiandienos Dievo žodis moko ir primena mums, ką reiškia sekti Jėzumi, būti Jėzaus mokiniu. Evangelijoje pagal Luką mums atskleidžiama Bažnyčios misijos svarba ir jos svarbiausi bruožai. Apie tokią misijinę Bažnyčią kalbėjo popiežius Pranciškus, tokios nori ir Leonas XIV. Dėl tokios Bažnyčios darbavosi ir palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Jėzus išsiuntė 72 mokinius po du į miestus ir vietoves, kur jis pats ketino vykti. Tuo pasakoma, kad mes esame misijonieriška Bažnyčia. Krikščionybė nėra pasyviai kontempliuojamas dvasingumas. Žinoma, yra kontempliantyvios vienuolijos, tačiau pagrindinis krikščionybės judesys yra misija. Mes esame siunčiami. Evangelija nėra skirta tik mums, tik mūsų išsigelbėjimui, Evangelijos žinia skirta dalintis. Krikščionybė yra kaip sėkla, kuri turi būti sėjama, kaip šviesa, kuri turi šviesti.  Gal kartais pagalvojam: esu pakrikštytas, einu sekmadieniais į Mišias, priimu Sakramentus, esu padorus žmogus ir to pakanka, juk aš nesu misijonierius, nesu dvasininkas, profesionalus tikėjimo mokytojas ar skelbėjas.

Ne visai taip – aš, kiekvienas iš mūsų esame vienas iš tų 72 mokinių, parinktų ir pasiųstų nešti Evangelijos žinią. Nebūtinai turiu kam nors pamokslauti, mokyti tikėjimo tiesų. Ne, pirmiausia galiu liudyti savo veiksmais, savo elgesiu, dėmesiu sutiktam žmogui, padėdamas, pasimelsdamas už jį, o esant reikalui ir pasidalindamas savo tikėjimu.

Jėzus išsiuntė juos po du. Tai yra labai svarbi žinia, esame pašaukti asmeniškai, bet Evangelijos skelbimas ir liudijimas yra bendra misija, kai veikiama santykyje su kitais. Mums reikalingas kitas, su kuriuo kartu galiu eiti, pasitarti, kuris gali mane pakoreguoti, kuriuo galiu pasiremti sunkioje situacijoje, su kuriuo galiu melstis, juoktis ir liūdėti. Cituojant popiežių Benediktą XVI – Bažnyčia skelbia Dievo žodį, švenčia Sakramentus ir vykdo gailestingosios meilės tarnystę kaip bendruomenė.

Bažnyčios šventieji buvo nuolatiniame santykyje su kitais. Jei ir pradėjo savo dvasinį kelią vieni, labai greitai apie juos susitelkė bendruomenė – ar kalbėtume apie šv. Pranciškų Asyžietį, ar apie Motiną Teresę, ar apie daugelį kitų. Ir palaimintasis Jurgis, tiek rūpindamasis Marijonų vienuolijos atkūrimu, tiek būdamas Vilniaus vyskupu, su bendražygiais dalinosi ne tik organizacinėmis ir pastoracinėmis užduotimis,  bet ir dvasine patirtimi bei įžvalgomis (laiškai). Ką jau kalbėti apie vienuolijų telkimą ir pasauliečių organizavimą.

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ Kai mes imamės darbo, tarnystės bet kurioje srityje – katechezėje, liturgijoje, rūpindamiesi vargstančiais – mes turime savo įsivaizdavimą, savo planą, kaip tą daryti. Tai gerai. Kita vertus, Biblijoje mes nerasime jokio gerų rezultatų davusio darbo, kuris būtų vykęs be maldos, be Dievo pagalbos prašymo. Malda yra Bažnyčios Kūno kraujas, palaikantis Bažnyčios gyvybę. Neturėtume pamiršti prieš imdamiesi vienos ar kitos tarnystės maldoje prašyti Dievo pagalbos.

„Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“ Dievo planas pasauliui yra toks didelis, kad misijai nuolat reikės bendradarbių, pašauktųjų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, pašauktųjų į gyvenimą šeimoje ir tarnystes tikinčiųjų bendruomenėse. Todėl Bažnyčios tarnystėse turime būti atviri norintiems prisijungti, melsti, kad būtų norinčių, ir juos kviesti, o ne užsisklęsti jau susiformavusioje grupelėje, kad ir kaip mums būtų tarpusavyje patogu ir gera.

Dažnai padūsaujame apie tai, kad vis mažiau žmonių lanko bažnyčią ir praktikuoja tikėjimą. Tai gal ir tų darbininkų tiek nebereiks? Nenusivilkime, Evangelijos žinia turi ką pasakyti šiuolaikiniam žmogui, atliepti jo giliausius rūpesčius ir poreikius. Tik turime geriau į juos įsiklausyti, mėginti suprasti, neskubėti vertinti, bet ieškoti būdų, kartais naujų, drąsių ir rizikingų, kaip kreiptis į žmonių protus, kaip prakalbinti jų širdis.

Juk ir palaimintasis Jurgis, būdamas vienas pirmųjų to meto Lietuvoje sociologų gebėjo geriau suprasti žmones ir visuomenę, kurią norėjo persmelkti Evangelijos žinia. Pvz., jis su bendraminčiais turėjo įdėti daug pastangų, kad suorganizuotų Kaune taip vadinamus Socialinius kursus. „Krikščioniškų socialinių idėjų platinimui kelius betaisant praslinko daug laiko; meteliai prabėgo stengiantis laimėti vyskupo aprobatą, jaukinant visuomenę, kad ji nesibaidytų platinant socialinių žinių supratimą ...“ Ką jau bekalbėti apie kritiką t. Jurgiui, kurios jis sulaukė dėl dėmesio darbininkijos ugdymui.

„Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo.“ Laikymasis neturto ir paprasto gyvenimo visų pirma reiškia pasitikėjimą Dievu, jo vedimu. Kita vertus, neturtas ir santūrus gyvenimo būdas daro Dievo žodžio skelbimą ir liudijimą labiau veiksmingu, patikimu – jei norime pasiekti žmonių širdis ir „pilniau atskleisti Dievo žodį“ (plg. Kol 1, 25). Popiežius Pranciškus ypač kvietė atkreipti į tai dėmesį, kalbėdamas apie neturtingą Bažnyčią, labiau pasitikinčią Dievo apvaizda, nei žemiškomis galiomis ir ištekliais. Ir Palaimintojo Jurgio gyvenimas tiesiog pulsuoja ypatingu santūrumu ir pasitikėjimu Dievo malone, nors jam šalia gausybės užduočių nuolat teko rūpintis materialiniais dalykais.

Ką mokiniai turi daryti atėję į miestą? Jėzus sako: „Gydykite to miesto ligonius ir skelbkite, kad prisiartino Dievo karalystė.“ Pats Jėzus gydė ligonius, ir dėl to paskui jį traukė minios. Gali būti, kad Europoje nusilpo mūsų  pasitikėjimas Jėzaus gydančia galia. Kita vertus, nemažai išgydymo reikalingų žmonių lanko ir meldžiasi Mergelei Marijai skirtose šventovėse – Lurde, Fatimoje, Šiluvoje. Taip pat ir šioje bazilikoje, prašant Palaimintojo Jurgio užtarimo ir liudijant apie patirtus išgijimus.  

Žinia, kad prisiartino Dievo karalystė, pagrindinė Evangelijos žinia, kalba apie patį Kristų. Jo atėjimas yra Dievo karalystės atėjimas. Jis pats yra atleidimas, susitaikymas, išgydymas, gailestingumas, teisingumas, taika ir ramybė. Jėzus kaip Asmuo yra Dievo karalystė.

Kaip Bažnyčia, kaip bendruomenė mes skelbiame Jėzų Kristų, mes dovanojame jį pasauliui, kad pasaulis būtų perkeistas, kad taptų geresnė vieta gyventi visiems. Kad kuo daugiau širdžių ir šeimų patirtų gydantį Jėzaus ir Jo Bažnyčios palaiminimą: „Ramybė šiems namams.“ Kad kuo daugiau vardų būtų įrašyta danguje.

Tokiai misijai Jėzus siunčia mus, savo mokinius į pasaulį, tokiai misijai savo gyvenimą paskyrė palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Diak. Arūnas Kučikas

---

Fotografijos piligrimų ir Marijampolės bazilikos parapijos.