
Antroji jubiliejinė parapijiečių piligrimystė Vilniuje – Devintinių išvakarėse
Dar viena piligrimystė į Vilniaus Jubiliejines šventoves
Į Vilnių atvykę rytiniu traukiniu, piligrimystę pradėjome Aušros Vartų šventovėje. Ten, apsupti tūkstančių padėkos už pagalbą ženklų – votų, maldoje prie pat Gailestingumo Motinos altoriaus pasijutome patekę į meilų, šventumo kupiną Mergelės glėbį. Mums buvo padovanotos kelios netrikdomos maldos minutės, taip retos tarp turistų ir piligrimų iš kitų šalių spūsčių visą šeštadienį. 10 valandą mūsų jau laukė Aušros Vartų šventovės informacijos centro administratorius Jonas Šavėla. Šiltai mūsų nediduką būrelį sutikęs, supažindino su Aušros Vartų istorija, paskutinių dešimtmečių atnaujinimo ir pritaikymo piligrimams darbais. Aprūpinti maldos kortelėmis ir kitais pamaldumui skirtais leidiniais buvome palydėti į Aušros Vartų lobyną, kuris įkurdintas bokšte, šalia šventovės koplyčios ir zakristijos. Nelengva buvo iki jų nusigauti pro maldininkų ir turistų, norinčių patekti į šventovę, būrius... Lobyne mūsų laukė ne tik popiežių šv. Jono Pauliaus ir Pranciškaus paliktos kardinoliškosios ir popiežiškosios pijusės ir rožiniai, bet ir Lenkijos prezidentų bei kitų valstybės vadovų padovanoti liturginiai indai, daugybė padėkos, meilės ir pagarbos ženklų, įvairiausių karolių, skydų bei lentelių, siuvinėtų paveikslų ir t. t., surinktų iš paprastų maldininkų ir netilpusių į votų eiles, išrikiuotas plokštėse prie koplyčios sienų. Kiek išklausytų maldų, atliepto tikėjimo ženklų! Tiesą sakant, šalia istorinių artefaktų labiausiai džiugino šių dienų gyvas tikėjimo nešėjas – mus lydėjęs Jonas. Jis pats dalyvavo ir dalyvauja naujausioje šventovės atnaujinimo, pristatymo plėtojimo epopėjoje ir širdingai dalijasi Gailestingumo Motinos globos patirtimi su atvykstančiaisiais… Šv. Teresės bažnyčioje, apsupti šv. Teresės Avilietės gyvenimo ir vizijų, įkūnytų freskose ir altoriuose, trumpai ir santūriai drauge pasimeldėme (vyko Krikšto liturgija) ir tęsėme savo piligimystę per dar gana tylų rytinį šeštadienio Vilnių.
* * *
Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika mus pasitiko 2025-ųjų metų Jubiliejaus pristatymo stendais ir jubiliejinių bažnyčių Lietuvoje žemėlapiu. O taip, dar daug jubiliejinių palaiminimų prieš mūsų akis…
Piligrimystę Vilniaus katedroje pradėjome nuo Šv. Kazimiero koplyčios, kurioje mus apsupo ne tik karališkas grožis, bet ir tyra, skaidri, Dievo artumo sklidina tyla. Po kelių minučių asmeninės maldos tylą išdrįsome nutraukti – kaipgi prie šventojo Karalaičio relikvijų nepagerbsi taip jo numylėtos Švč. Mergelės ir „nenuausi Marijai rožių gijos“?.. Drauge sukalbėta Šv. Kazimiero litanija padėjo apmąstyti šventojo dorybes ir gyvenimo pavyzdį. 12.30 val. dalyvavome šv. Mišiose prie didžiojo arkikatedros altoriaus. Džiugiomis širdimis giedojome, išklausėme stiprios kun. Žydrūno Vabuolo homilijos ir buvome maloniai nustebinti, kai katedros klebonas kun. Virginijus Česnulevičius Mišių užtarimo maldoje paminėjo ir piligrimus – katedros referentė Linita Žebrauskienė jam buvo pašnibždėjus apie Jubiliejaus piligrimų grupelę iš Kauno. Taip mūsų širdyse atsineštos intencijos buvo Dievui primintos ir prie didžiojo Vilniaus arkikatedros altoriaus! Kokia plati ir galinga Bažnyčios malda, kai jos bendruomenės nariai jautrūs broliams ir Dvasios įkvėpimams! Betarpiška krikščioniška bendrystė tęsėsi po Mišių katedros kupole, kuris neseniai pritaikytas parapijos bendruomenės reikmėms. Prie kavos su skalsiais piligrimų užkandžiais Linita pasidalijo parapijos bendruomenės džiaugsmais ir rūpesčiais, džiaugėsi puikiu, sutartinu dvasininkų ir pasauliečių bendradarbiavimu. Stebino ilgametės sielovados bendradarbės viltingas, džiugus, kūrybiškas dalijimasis žinant, kad šiai katedros bendruomenei tenka ne tik įprasti šiuolaikinės didmiesčio parapijos sielovados uždaviniai, bet ir visų svarbiausių liturginių ir valstybės švenčių pamaldų organizavimo ir svečių sutikimo pareiga, taip pat nuolat kyla skirtingų tikėjimo ir kultūrinių grupių lūkesčių derinimo iššūkių… Kaip gera patirti, jog tokioje „oficialioje“ šventovėje pulsuoja gyvas krikščioniškos bendruomenės gyvenimas, įtraukiantis, ugdantis visas kartas, jos darbininkai ryžtingi, maldingi, atsidavę ir kupini jėgų… Trumpai apžvelgus Katedros koplyčias (tikrai bus verta sugrįžti dar kartą!), sotūs, apdovanoti maldų ir katechetiniais bukletais, kitais parapijos leidiniais, bet svarbiausia – širdingu brolišku svetingumu, išskubėjome į trečiąją jubiliejinę Vilnius bažnyčią.
* * *
Dievo Gailestingumo šventovė mus pasitiko varpų gaudesiu, atrodo, visus – ir maldininkus, ir šiaip praeivius – kviečiančiu į Šventąją valandą. Prieš pat pamaldas dar spėjome pabūti ir jungtuvių liudininkais… Todėl didžiulis būrys prie šventovės durų (jau buvome susitaikę, kad neįeisime į šventovę ir melsimės lauke) nuplaukė kartu su jaunavedžiais ir visiems likusiems maldininkams atsirado vietos prie Eucharistinio Viešpaties kojų šventovės viduje. Kai kuriuos iš mūsų šventovės slėpininga prietema, tyla, didžiulės Monstrancijos saulės supamo Viešpaties Akivaizda apglėbė ir kalbino pirmą kartą. Laikas, kai, vadovaujami dviejų jaunųjų maldininkų, taip arti prie Eucharistinio Jėzaus kalbėjome Dievo Gailestingumo vainikėlį ir litaniją, prabėgo akimirksniu. Mums, kauniečiams, buvo įdomu patirti ir maldą su lenkų maldininkais, kurie po lietuvių perėmė Šventosios valandos estafetę. Valandėlę pastovėjus šventovės prieigose apėmė jausmas, kad ši vieta yra tarsi Vilniaus širdis, pulsuojanti nepaliaujama malda, intensyviu Dievo artumu. Kaip džiugu, kad čia nuolat vyksta dieviškieji mainai – atiteka ir išteka Dvasios atgaivos, ramybės ir stiprybės ieškančiųjų ir ją atradusiųjų upeliai.
* * *
Gavę piligrimų antspaudus, išskubėjome į Šv. Ignoto – pagrindinę Lietuvos kariuomenės ordinariato – bažnyčią, kurioje mūsų kantriai laukė kun. Vytautas Langas, atsargos kapitonas, tarnaujantis šioje bažnyčioje. Daugelis mūsų menkai žinojo apie šią šventovę ir kariuomenės ordinariato veiklą. Kun. Vytautas, trumpai supažindinęs su ordinariato sielovados specifika, skaudžia šios bažnyčios istorija, svarbiausiomis bažnyčios relikvijomis, pasidalijo ir ten besirenkančios bendruomenės džiaugsmais – sukurta jauki bendruomenės veikloms skirta erdvė, šeimyniškai bendraujama po sekmadienio Mišių, vyksta atskiroms grupėms skirtos programos. Buvo džiugu patirti, kad mūsų kariai ir jų artimieji turi puikias krikščioniškos bendrystės galimybes, jaukią šventovės erdvę, kurioje dera išlikusios istorinės detalės, kariškas santūrumas, šiuolaikinis funkcionalumas ir nepriekaištingas estetiškumas. Drauge pasimeldę Švč. Jėzaus Širdies litaniją ir vieną kitą šv. Ignaco maldą, išgirdome nuostabius vargonų garsus – prasidėjo pasirengimas vakarinėms pamaldoms.
Atsisveikinę su svetinguoju kun. Vytautu, šalia bažnyčios buvusio jėzuitų noviciato kieme prisėdome aptarti kelionės namo ir pasidalyti viena kita piligrimystės metu gimusia įžvalga. Nors pavakarė, nebuvo labai nuvargusių – patirta bendrystė, tarnaujančiųjų šventovėse nuoširdus svetingumas, bendros maldos sutarimas ir asmeniški Dievo prisilietimai sustiprino jėgas, tikėjimą, viltį, džiaugsmą: koks geras Viešpats (net parūpino puikų orą mūsų piligrimystei!), kokia graži ir tikėjimo bei meilės vaisius jau subrandinusi Vilniaus Bažnyčia, kiek daug visų kartų ir įvairių tautų žmonių lanko šias šventoves, kurios, kaip Gailestingojo Viešpaties glėbys, jiems atviros – pasitinka maldos persunktomis sienomis, maldininkų nuklūpotomis grindimis, nuostabiomis freskomis, šventumo kupinu Dievo artumu. O mums dar teko patirti, kad ir be galo nuoširdžiu brolišku svetingumu! Taip, Devintinių išvakarėse gavome ne tik galimybę dėkoti Viešpačiui, kad pasiliko su mumis Eucharistiniuose pavidaluose, pabūti Jų artumoje, bet ir labai konkrečiai patirti, kad Kristaus Kūnas – Bažnyčia – Lietuvoje yra apsti šventumo, maldos ir broliškos meilės... Nuostabi, bendrystės ir vilties kupina Jubiliejaus Devintinių dovana!
Vienbalsiai nutarę, kad į traukinį keliausime pėstute, prie Aušros Vartų priartėjome paskutinėmis minutėmis prieš užveriant jų langines. Gatvėje sustoję pasimelsti priešais tuoj tuoj nuo praeivių akių pridengsimą Gailestingumo Motinos paveikslą, tarsi gerte sugėrėme Jos rūpestingą, laiminantį žvilgsnį. Tikime, jis mus lydės, drąsins eiti savo pašaukimo ir tarnystės keliu – sekti Jėzų... Mater Misericordia, sub tuum praesidium confugimus – Gailestingoji Motina, Tavo apgynimo šaukiamės, Tavo globa pasitikime!..
Piligrimų žodžius ir mintis užrašė piligrimė Dalė
O MANO MOTINA, Švenčiausioji Mergele Marija,
aš visiškai atsiduodu Tavo malonei
ir neapsakomam Gailestingumui
šiandien ir visados, o labiausiai mirties valandoje.
Tau pavedu savo sielą ir kūną,
visą viltį ir džiaugsmą,
visas savo kančias ir nelaimes!
Gyvenimą ir jo pabaigą į šventąsias Tavo rankas atiduodu,
kad per Tavo nuopelnus visi mano darbai
ir veiksmai būtų sutvarkyti
ir sutaikyti pagal Tavo šventą norą
ir mieliausiojo Tavo Sūnaus valią!
Amen.
JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI!
IMK IR PRIIMK, VIEŠPATIE,
visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią;
ką turiu ir valdau.
Tu, Viešpatie, man tai davei,
Tau viską grąžinu, viskas yra Tavo,
tad viską tvarkyk pagal savo valią.
Tik suteik man savo meilę ir malonę,
nes man to pakanka.
KRISTAUS SIELA, pašvęsk mane!
Kristaus kūne, išgelbėk mane!
Kristaus kraujau, pagirdyk mane!
Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane!
Kristaus kančia, pastiprink mane!
O gerasis Jėzau, išklausyk mane!
Savo žaizdose paslėpk mane!
Neleisk man niekad nuo Tavęs atsiskirti!
Nuo sielų priešo apgink mane!
Mirties valandą pasišauk mane
ir liepk man ateiti pas tave,
kad su šventaisiais garbinčiau tave per amžius. Amen.
P. S. Šioje savo nedidelėje piligrimystėje mėgindami „visų pirma ieškoti Dievo“ (plg. Mt 6, 33) patyrėme – buvo „pridėta visa kita“ ir tai pranoko mūsų lūkesčius...
EUCHARISTIJA (šv. MIŠIOS)
Sekmadienį:
8, 9, 10.30, 12 val.
Pirmadienį– penktadienį:
9 ir 18 val.
Šeštadienį: 9, 10 ir 18 val.
Švč. Sakramento adoracija
Sekmadienį
po 9 val. šv. Mišių iki 10.30 val.
Pirmąjį mėnesio penktadienį
po 9 val. šv. Mišių iki 18 val. (išskyrus vasarą)
Kitais penktadieniais – 17–18 val.
Išpažinčių klausoma
Prieš kiekvienas šv. Mišias (vakare nuo 17.30 val.), sekmadieniais – ir jų metu.
Bažnyčia atvira
Sekmadienį 7–14 val.Kitomis dienomis 8–19 val.