2025-04-19, Velyknaktis | Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia

Kristus prisikėlė! Jis su mumis, esti mūsų gyvenime – neuždarytame dabartyje, besiremiančiame viltimi ir drąsa gyventi

Diakono Arūno KUČIKO Velyknakčio homilija.

Kristus prisikėlė! Jis su mumis, esti mūsų gyvenime – neuždarytame dabartyje, besiremiančiame viltimi ir drąsa gyventi

Šio vakaro Velykų Vigilijos Mišios yra Dievo mums dovanojamo gyvenimo šventimas. Butent tai išreiškiama ką tik skaitytuose Šv. Rašto tekstuose.

Pradėjome nuo kūrimo istorijos: Dievas sukūrė pasaulį, visas jo stichijas, suteikė gyvybę visoms būtybėms ir žmogui. Dievas matė, kad visa tai buvo labai gera. Esame šios Dievo kūrybos bendradarbiai. Sukurti pagal Kūrėjo paveikslą, mes taip pat esame pašaukti būti gyvybės davėjais ir visos kūrinijos saugotojais.

Po kūrinijos dovanos žmonės nepakluso Dievui ir tapo neteisingai suprastos laisvės dramatiškų pasekmių įkaitai. Santykio su Dievu atstatymo dramą iliustravo  Abraomo išbandymas sūnaus Izaoko gyvybe.

Toliau Vigilijos skaitiniai mums priminė esminį ST įvykį - Išėjimą iš Egipto, per kurį Dievo tauta iš vergijos išvedama į laisvę, į visavertį gyvenimą. Mums tai ne tik istorinis įvykis, bet nuolatinė įtampa ir kova su nuodėmės pažeista prigimtimi, temdančia mūsų santykį su Kūrėju, kviečiantį mus į laisvės santykį.

Užtai mus nepaprastai guodžia pranašo Izaijo žodžiai apie mūsų atsigręžimo ir sugrįžimo laukiantį Viešpatį, kuris nori dovanai malšinti mūsų giliausią troškulį ir alkį, kad turėtume gyvenimą.

Epistolėje Šv. apaštalo Pauliaus mintis mums akcentuoja esminę Velykų žinią – Kristus mirė ir buvo prikeltas. Per Krikštą ir mes mirštame su Jėzumi ir tikime būsią prikelti.

Ši žinia yra kertinis išbandymas tiek Kristaus amžininkams, tiek mūsų laikų žmonėms. Ne veltui evangelistas Lukas atkreipia dėmesį, kad Jėzaus kapą aplankiusių moterų žinia apie Jėzaus prikėlimą apaštalams skambėjo kaip „tuščios šnekos“ ir „jie moterimis netikėjo“.

Ir šiandienos žmogus yra pasiruošęs daug ką priimti iš religinės sferos įžvalgų, kas jam atrodo tinkama. Tačiau žinia apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių ir dar su kūnu, daugeliui atrodys kaip „tuščios šnekos“.

Mums nebūtina užsispirti ir bandyti išsiaiškinti, kaip toks prisiklėlimas galėjo įvykti, juo labiau bandyti įrodyti kitiems. Svarbiau nuolat apmąstyti, ką šis prisikėlimo įvykis reiškia man, mano gyvenimui, ar ir kaip keičia mano gyvenimą.  

Pirma, tai reiškia ateities pažadą. Nes „ateities jėga yra neleisti dabarčiai mūsų uždaryti“. Mes neturėtume sakyti apie savo gyvenimą: „Nieko naujo nebus“ arba „Štai ir viskas“, net paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Kita vertus, mūsų pri(si)kėlimas nėra tik ateities įvykis. Tai dabartis, kasdienė tikrovė, kurioje visuomet slepiasi galimybė, kad ši akimirka pasikeis.

Antra, tai reiškia viltį. Turime viltį savo ir mūsų mylimų žmonių gyvenimuose. Turime viltį, kad mūsų gyvenimas yra svarbus ir vertingas. Nepaisant abejonių ir netikrumo, gyvenimo įtampų, rizikų ir grėsmių, gal būt ir kai kada ištinkančio beprasmybės jausmo, mes nenustojame vilties. Prisikėlimo žinia gaivina mūsų viltį.  

Trečia, tai reiškia pašaukimą. Prisikėlimas yra nuolatinis pašaukimas gyventi. Ir šis pašaukimas laukia mūsų atsakymo. Esame kviečiami vertinti kiekvienos mums suteiktos akimirkos galimybes, jų nešvaistyti, nelaikyti savaime suprantamu dalyku, bet dalintis gyvenimu su kitais.

Taigi, kad ši Evangelijos moterų perduota Jėzaus prisikėlimo žinia neliktų mums ir pasauliui tik „tuščios šnekos“, turime ją padaryti savo gyvenimo tiesa. Pirmiausia ne todėl, kad šią tiesą gebėtume suprasti, paaiškinti ar įrodyti. Kaip apaštalams, taip ir mums ji pradės skleistis ir kalbėti tik asmeniškai patyrus prisikėlusio Jėzaus buvimą. Buvimą, kuris atsispindės mūsų gyvenime – neuždarytame dabartyje, besiremiančiame viltimi ir drąsa gyventi.

Aleliuja! Kristus prisikėlė.

Diakonas Arūnas Kučikas