KAUNO
ARKIVYSKUPIJOS GANYTOJŲ LAIŠKAS 2013 M. KALĖDŲ PROGA
Kalėdos - vilties triumfas
Brangieji, sveiki sulaukę šventų Kalėdų!
Sveikiname Jus ir Jūsų šeimas šios brangios mūsų tikėjimo šventės proga, kai
Išganytojas tapo žmogumi, kad mes būtume pakviesti atsiversti ir patikėti savo
gyvenimus Dangiškajam Tėvui.
Advento
dienomis ruošiamės šventų Kalėdų iškilmei, stengėmės įsijausti į tą laiką, kai
žmonija, besižvalgydama į istorinius įvykius, su ilgesiu laukė Dangaus ir žemės
Kūrėjo apsilankymo. Žmonija, religijos ir kultūros, pažymėtos šiuo Dievo
ilgesio ženklu, ieškojo būdų susitikti su savo Viešpačiu. Tų būdų ieškojo ir
Dievas. Nors Įsikūnijimas buvo iš anksto nuspręstas dar prieš pasaulio
sukūrimą, vis dėlto Dievas turėjo ieškoti žmogaus - Mozės, kad jis suburtų
Dievo tautą, kad ši tauta suprastų esanti kalbinama Dievo pranašų lūpomis ir
kad toje tautoje atsirastų žmogus - Marija, ištarsianti Taip
slėpiningam, tiesiog žmogaus vaizduotę pranokstančiam įvykiui. Ir štai atėjus
laiko pilnatvei, kaip Evangelija pagal Joną sako, „Žodis tapo kūnu ir gyveno
tarp mūsų" (Jn 1, 14). Dievas įžengė
į žmonijos istoriją ir padovanojo jai savo apsilankymo šventę. Įvyko tai, ko
buvo taip ilgai laukta. Dievas praskleidė savo paslapties šydą ir tapo vienas
iš mūsų, taip neatsiejamai susijungęs su žmogumi. Dievas žengė prie žmogaus
atsiduodamas į jo rankas kaip Kūdikis.
Kalėdos
yra žmogaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu šventė. Žmonija padovanojo Dievui
Mergelę Mariją ir jos nuolankų atsidavimą. Marija tapo Dievo meilės bendradarbė,
nes labai pasitikėjo slėpiningu Dangaus Kūrėjo veikimu. Ji patikėjo, kas angelo
jai buvo apreikšta. Juozapas, Marijos sužadėtinis, taip pat parodė, ką reiškia
pasitikėti Dievu. Jo gyvenimas buvo išbandytas neįveikiamu protui slėpiniu - gimimu
iš Šventosios Dvasios. Jam tebuvo paaiškinta, kaip tai įvyks ir ką sako Raštai,
tačiau priimti šį žodį turėjo pats, apsispręsti už Dievo paslaptį, pasitikėti
net ir nesuprasdamas. Juozapas yra lyg apgraibomis į nežinomą žemę išėjęs
Abraomas. Dievo pažadas tik vėliau taps aiškus. Šventoji Šeima mums yra
tikėjimo vartai, per kuriuos esame drąsinami žengti, ugdydamiesi pasitikėjimo
Dievu mokykloje.
Kalėdos
yra žmonijos vilčių išsipildymo šventė. Tai yra širdies įvykis ir nebūtinai tai,
ką matome savo aplinkoje. Šiandienės žinios neretai nori pabrėžti, kad mūsų
tikrovė yra „ašarų pakalnė" ir kad joje skambanti angelų giesmė yra
atsitiktinė, tarsi nepriklausanti žemei. Tikintis žmogus turi lavinti savo
klausą, kad išgirstų šią viltingą, Kalėdų naktį skambėjusią dangaus kareivijos
giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!"
Krikščionys turi būti kaip kokie išlavėję sportininkai, turintys dvasinių ir
fizinių jėgų nešti visuomenėje viltį. Viltis yra užduotis. Jai reikia
ištvermės. Jos vaisiai žmogaus gyvenime - tai džiaugsmas, kuris yra asmens
dvasinės sveikatos atspindys. Kalėdos yra vilties triumfas, liudijantis, kad
pasaulis - tai ne absurdo teatro vieta, bet planeta, kurioje įsikūnijo Meilė.
Kalėdos
yra Dievo meilės žmogui šventė, nes jis pats nužengė į mūsų padangtę, tapdamas
žmogumi. Tačiau ar tai tik praeitis? Ir dabar Kalėdos vyksta širdyje žmogaus,
kuris stengiasi savo gyvenimu įkūnyti meilę. Kokia brangiausia mūsų dovana
Dievui per Kalėdas? Tai švelni, kantri, drąsi ir jautri širdis tiems, kuriuos
stengiamės ir privalome mylėti. Krikščionis yra tas, kuris neša Kristaus
įsikūnijimą istorijoje. Krikščionis ne tik švenčia praeities įvykį, nutikusį
prieš 2000 metų, bet stengiasi toliau tęsti meilės įsikūnijimą, tapdamas panašus
į Kristų ir gyvendamas taip, kaip Jis gyveno ir kaip Jis mylėjo.
Kristus
atskleidė save kaip Meilės Dievą. Kalėdų liturgijoje pasigirsta džiaugsmingas,
nuostabos kupinas suvokimas: Dievas yra Emanuelis, tai reiškia - Dievas su mumis. Šis vardas tampa dar
labiau suprantamas, kai Jėzus uždeda rankas ant ligonių ir tie pasveiksta, kai
Jis guodžia vargdienius Dangaus karalystės viltimi, kai laužo duoną ir kalba
laiminimo maldą sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas". Per
Kalėdas mums atskleidžiama, jog ir mes galime būti tos beribės meilės dalimi.
Kalėdos primena malonę, jog kiekvienas esame pakviestas dalyvauti dieviškosios
meilės iniciatyvoje. Dievas yra meilė, panorusi mums atsiduoti, kad mes
atsiduotume Jam, tikrajam žmogaus meilės ilgesio Išpildytojui.
Kalėdos
yra šeimos šventė. Išganytojas ateina į šeimos aplinką, paliudydamas, kokia ji
yra svarbi, priglausdama Dangaus dovaną - kūdikį. Kokia svarbi buvo ta aplinka
išsaugoti vaikelį Jėzų pavojų akivaizdoje. Evangelija pagal Matą primena įvykius,
kai „atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą"
(Mt 2, 3), o tai reiškia šeimos
pastangomis išsaugotą gyvybę. Šeimos metai Lietuvoje ypač teprimena mums
Šventosios Šeimos tikėjimo, vilties ir meilės pavyzdį. Jo
dėka pasaulis išvydo Viešpatį, kuris padovanojo jam naują viltį ir suteikė
progą pažinti, patirti ir įsijausti į mus pamilusį Dievą. Te mūsų šeimos būna
šios meilės židiniai, drąsiai kviesdamos į gyvenimą naują gyvybę, švelniai
dovanodamos santuokinę meilę vienas kitam bei atsidavimą Kalėdose
apsireiškusiam Dievui.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Kęstutis Kėvalas