Kardinolo Stanisławo Dziwiszo žodis jaunimui Gerojo Ganytojo bažnyčioje
Brangūs
jaunieji draugai!
1. Labai džiaugiuosi, kad po, jau galėčiau pasakyti,
nuostabių iškilmių, kurias šiandien išgyvenome Kauno arkikatedroje, pastatytoje
jūsų protėvių prieš šešis šimtus metų, galiu susitikti su jaunąja Kauno
Bažnyčia. Tos Bažnyčios veidas, viltis ir ateitis esate jūs!
Atvežu jums sveikinimus iš Krokuvos, kuri visuomet
palaikė glaudžius ryšius su Lietuva. Tame mieste jau aštuonerius metus vykdau
Bažnyčios tarnystę kaip vyskupas. Tame mieste - kaip žinote - tą pačią ganytojo
tarnystę atliko kardinolas Karolis Wojtyła, kuris prieš trisdešimt penkerius
metus, 1978 metų spalio 16 dieną, buvo išrinktas Romos Vyskupu, o tai reiškia -
popiežiumi, Visuotinės Bažnyčios ganytoju.
2. Kaip lengva pastebėti, Dievo žodžio, kurio ką tik
klausėmės, centre yra meilė. Žodis „meilė" yra svarbiausias žmogaus gyvenime,
tačiau paradoksalu, kad juo mūsų kultūroje labai dažnai piktnaudžiaujama. Jis
gali reikšti giliausią tikrovę, pasirengimą tapti dovana kitam asmeniui. Tačiau
gali reikšti ir banalų ar netgi egoistišką nusistatymą, kai kitas asmuo tampa
tik geismo objektu, kai norima jį gauti, nieko nesiūlant mainais.
Jaunam žmogui meilė yra esminė sąvoka, nes leidžia
rasti atsakymą į esminius klausimus, kuriuos anksčiau ar vėliau privalo sau
užduoti: kokia mano gyvenimo, mano darbo, mano kančios prasmė? Kodėl atsiradau
šiame pasaulyje ir kur einu? Kaip privalau elgtis? Kokie turi būti mano
santykiai su kitais? Kokius tikslus turiu kelti sau? Kaip įgyvendinti savo
troškimus?
3. Jei užduodate sau panašius klausimus ir ieškote
atsakymų, turiu jums gerą žinią. Atsakymą į šiuos ir panašius klausimus randame
Šventajame Rašte, toje Knygoje, kurioje užrašytas Dievo žodis žmogui. Tas žodis
- kaip jau rašė psalmininkas daugiau negu prieš du tūkstančius metų - yra žibintas
mūsų kojoms ir šviesa mūsų gyvenimo keliams (plg. Ps 119, 105).
Atsakymą, susijusį su meile, išgirdome šiandien,
skaitant ištrauką iš Pirmojo švento apaštalo Jono laiško. Kas tai yra, o
tiksliau: kas yra toji meilė? Meilė yra Dievas, pasaulio ir žmogaus Kūrėjas.
Dievas yra mūsų žmogiškajam protui nepasiekiama paslaptis. Nedaug galime
pasakyti apie Dievą. Tačiau galime su visu tikrumu sakyti, kad Jis yra meilė,
nesibaigianti meilė, visokios meilės danguje ir žemėje šaltinis. Tai Meilei
dėkojame už savo buvimą ir viską, ką turime ir ko trokštame. Ta Meilė mūsų
širdyse įdiegė meilės troškimą ir tik ta Meilė, arba pats Dievas, gali tą
troškimą iki galo patenkinti.
Šventasis Jonas tiesiai sako: „Meilė yra iš Dievo.
Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas
nepažino Dievo, nes Dievas yra Meilė" (1 Jn 4, 7-8). Apaštalas taip pat kalba
mums, kokiu būdu Dievas mums pilniausiai, aiškiausiai parodė savo meilę: „Dievo
meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų,
kad mes gyventume per jį" (1 Jn 4, 9). Atsiminkime: mums nesuprantamo Dievo
meilė turi veidą ir vardą. Dievo meilės mums veidas ir vardas yra Jėzus
Kristus.
4. Apie Jį - Jėzų Kristų - mums kalba visa Evangelija.
Jis pats - Jėzus Kristus - yra žmogui, mums visiems Dievo siųsta Geroji
Naujiena. Evangelija, kurią šiandien perskaitėme, padeda mums suprasti, kokios
meilės iš mūsų laukia Jėzus. Visų pirma, Jis vadina mus savo draugais. Tai
svarbi žinia. Jėzus yra tas draugas, kuris nenuvilia. Jis yra uola, ant kurios
galime statyti savo gyvenimo pastatą ir realizuoti savo gyvenimo siekius.
Vienintelė sąlyga - priimti Jo programą, Jo gyvenimo ir tarnystės, Jo meilės
stilių. Tą programą, tą stilių, tą meilę Jėzus užrašė mums paliktame įsakyme:
„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra
didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15, 12-13).
Šiais žodžiais Jėzus paliko mums meilės pavyzdį ir
matą. Privalome vienas kitą mylėti taip, kaip Jis mus pamilo. O Jis mus pamilo
iki galo, tai reiškia - atidavė už mus gyvybę, kad apsaugotų mūsų likimą nuo
naikinančių blogio, nuodėmės ir mirties jėgų. Mylėti kitą žmogų - tai ne vien
jausmas, nors ir jis yra svarbus. Mylėti kitą žmogų - tai tapti dovana jam,
pasidalyti su juo ne tik tuo, ką turime, bet visų pirma tuo, kas esame. Tokiu
meilės supratimu galima ir reikia grįsti santuokinio gyvenimo, kurio esmė yra
tai, kad iš dviejų asmenų, vyro ir moters, istorijų pradedama kurti viena
istorija, planus. Tai meilės, bendro gyvenimo kelio, bendrų idealų, bendros
aukos istorija.
Šiandien Jėzus mums taria žodžius: „Ne jūs mane
išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
ir jūsų vaisai išliktų" (Jn 15, 16). Jėzus renkasi ir šaukia kiekvieną iš mūsų.
Būti Mokytojo iš Nazareto mokiniu - tai reiškia priklausyti Jo mokinių
bendruomenei, kurią Jis pavadino Bažnyčia, ir imtis Jo mums pavedamų uždavinių.
Daugeliui iš jūsų, brangūs jaunieji draugai,
pagrindinis krikščioniškas pašaukimas bus santuoka ir šeima. Bažnyčiai reikia
sveikų ir šventų santuokų, reikia sveikų ir šventų šeimų, kaip esminių gyvenimo
ir meilės bendruomenių. Tačiau, jeigu jaučiate, kad Jėzus šaukia jus į ypatingą
tarnystę kunigystėje arba pašvęstajame gyvenime, neatsisakykite. Kilniai
atsiliepkite į Jo balsą. Bažnyčiai, taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, reikalingi
šventi ir pasiaukojantys kunigai bei vienuoliai ir vienuolės, kad liudytų
visiems: Dievas yra meilė ir ta meilė gali visiškai patenkinti žmogaus širdies
troškimus.
5. Brangūs bičiuliai, tokių idealų, tokio gyvenimo
plano laikėsi Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Savo jaunystėje jis atsiliepė į
Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane" ir nutarė tarnauti Jam Bažnyčioje kaip
kunigas. Jėzus palaipsniui skyrė jam vis didesnę atsakomybę, patikėdamas
vyskupo, o paskui popiežiaus pareigas.
Jono Pauliaus II sielovadinio darbo prioritetas
visuomet buvo jaunimas. Taip buvo Krokuvoje, taip buvo ir Romoje. Jau
pontifikato pradžioje jis pavadino jaunimą Bažnyčios viltimi, savo viltimi.
Įsteigė Pasaulinę jaunimo dieną, norėdamas atjauninti Bažnyčios veidą, parodyti
jauniesiems krikščionims, kad jie yra ne vieni, kad jų daug visuose pasaulio
kampeliuose, kad nuostabu ir prasminga būti nukryžiuoto ir prisikėlusio
Viešpaties mokiniu.
Per Didįjį 2000 metų jubiliejų jis jaunimą pavadino
„aušros sargybiniais", kurie budi, švintant trečiajam tūkstantmečiui. Aiškino
jiems, kad „sakydami „taip" Kristui, sako „taip" visiems savo gražiausiems
idealams" (2000 08 19 d., Tor Vergata, n. 6).
Dėkoju jums už šios dienos susitikimą. Pavedu jus
Jėzaus Motinos, Gražiosios Meilės Motinos, globai. Pavedu jus Dievui, užtariant
šventajam Kazimierui, kuris jaunystėje pasiekė šventumo viršūnes. Prašau, kad
jus užtartų palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, jaunimo draugas visame
pasaulyje, o tai reiškia: ir jūsų, čia esančiųjų, draugas.
Amen!