Kalėdinis
arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodis
Gelbėtojas
ateina!
Viešpaties angelas Betliejaus piemenims ir visiems geros
valios žmonėms paskelbė džiaugsmingą žinią: „Nebijokite! Štai aš jums skelbiu didį džiaugsmą. Šiandien jums gimė
Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas" (Lk 2, 11).
Kristaus
Gimimo šventės proga sveikinu visus Kauno arkivyskupijos kunigus, diakonus,
Dievui gyvenimą pašventusius brolius bei seseris ir visus pasauliečius,
linkėdamas palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio pavyzdžiu leisti Kristaus
Evangelijai nušviesti visą jūsų gyvenimą, kad jis būtų pilnas teisumo bei
gerumo darbų, linkėdamas būti drąsiais Kristaus liudytojais kasdienybėje, o
ypač ten, kur Evangelijos šviesą bandoma išstumti iš visuomenės gyvenimo.
Šv. Kalėdų proga apmąstome didžiąją tikėjimo paslaptį -
Jėzaus Kristaus Gimimą ir bandome suvokti, ką tai reiškia mūsų asmeniniame
gyvenime.
Per Kalėdas mes įsiklausome į pranašo Izaijo žodžius: „Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės
pakraščių: „Sakykite Ziono dukrai: 'Štai tavo Gelbėtojas ateina!' Jie bus
vadinami 'Šventąja tauta' - Viešpaties atpirktaisiais" (Iz 62, 11-12). Per
Kalėdas mūsų dėmesio centre yra ne šventinis stalas ir kalėdinė eglutė su
dovanomis, bet žinia, kad Dievas yra mūsų Gelbėtojas. Jis nuo amžių myli mus ir
mes esame jo išgelbėti žmonės.
Šv. Kalėdų džiaugsmą iki galo išgyventi gali tik tas, kuris
yra aiškiai suvokęs savo varganą padėtį, kol nebuvo sutikęs Kristaus.
Dabartinis Lietuvos gyvenimas akivaizdžiai iliustruoja neišgelbėtų žmonių būvį.
Pykčiai, kaltinimai, žeminimai, pavydas, neteisingumas - tai grandinės,
neleidžiančios mūsų žmonėms džiaugtis gyvenimu, tai kalėjimas, kuriame nešviečia
saulė. Blogis nuodėmės pavidalu įsiveržia į mūsų gyvenimą, sukelia dvasioje
sąmyšį ir atima džiaugsmą. Taip buvo prieš Kristų, taip yra dabar, kur nepaliekama
vietos Kristui.
Jėzus
Kristus atėjo į mūsų tarpą kaip tas, kuris gali sutraukyti nuodėmės grandines
ir išvesti mus iš mūsų susikurto kalėjimo į tokį gyvenimo kelią, kuriame pilna
džiaugsmo ir vilties. Apaštalas Paulius, pats patyręs Dievo gailestingumą, rašė
savo draugui Titui: „Pasirodė mūsų
Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus ... ne dėl mūsų
atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo ... per mūsų gelbėtoją Jėzų
Kristų, kad ... taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais" (Tit 3, 4-7).
Per
Kalėdas mes dėkojame Dievui už jo beribį gerumą, už tai, kad jis surado ir
apdovanojo mus tuomet, kai mes šito net nebuvome verti. Jėzaus Kristaus
asmenyje mes turime Draugą, kuris niekuomet nenuvilia ir į kurį visuomet galima
atsiremti. Dabarties žmonių nusivylimas gyvenimu iškalbingiausiai kalba, kad
daugelis stokoja tokio kelią rodančio Draugo. Daugelis kenčia ir net
pasitraukia iš gyvenimo vien todėl, kad neturi į ką atsiremti ir jaučiasi apleisti
ar išduoti žmonių, kuriais tikėjo ir pasitikėjo. Aitrus pyktis, kuris mus supa,
kurio pilna net virtuali erdvė, rodo, kaip giliai sužeisti yra žmonės ir kaip jie
stokoja reikalingos atramos.
Kūdikis
Betliejaus gyvulių ėdžiose - tai Dievas, vilkintis trapiu žmogaus kūnu ir
trokštantis ateiti į kiekvieno mūsų gyvenimą, kad jame būtų apstu gerumo,
džiaugsmo ir vilties. Tik nuo šito dieviškojo Kūdikio reikia ne bėgti, bet priimti
jį kaip Draugą, kaip ištikimą gyvenimo Palydovą. Jeigu jam pasakytume: „Tu mums
nereikalingas", jis pasitrauktų į šalį ir leistų mums gyventi su savo stabais,
pralaimėjimais ir neviltimi.
Kalėdos
kviečia priimti Gelbėtoją Kristų kaip kelionės Vedlį ir eiti laikantis jo
rankos, nugalint visas kliūtis, trukdančias džiaugtis Dievo mums dovanotu
gyvenimu.
Ateinančiais
2012 metais, skirtais palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, nuolat
apmąstysime jo gyvenimą ir darbus. Palaimintasis paliudys mums svarbią tiesą, koks
gražus ir prasmingas tampa gyvenimas, kai žmogus gyvena vienybėje su Kristumi
ir leidžiasi jo vadovaujamas.
Ilgą
kelią - nuo vargingo piemenėlio iki kunigo, profesoriaus, vienuolio,
arkivyskupo ir Šventojo Sosto legato - palaimintasis Jurgis Matulaitis nuėjo su
gerumu, kantrybe ir ištverme. Palaimintasis ne mažiau už mus sutiko blogio -
kratas darančius žandarus, tautinį susipriešinimą Vilniuje, sunkius
Nepriklausomos Lietuvos metus, visą gyvenimą jį kamavusią sunkią ligą, bet
niekuomet nesileido būti blogio įveikiamas. Jo gyvenimo credo - blogį nugalėti gerumu - išaugo iš Evangelijos, kurią
kasdien apmąstė ir pavertė kasdienybės tikrove, gelmės.
Palaimintojo
arkivyskupo Jurgio gyvenimas yra atsakymas į mus kamuojantį klausimą, kaip šiandien
turime gyventi, kaip nepralaimėtume visuomeninėje, politinėje ir ekonominėje
sumaištyje, bet su Betliejaus Kūdikio gerumu bei meile nugalėtume sutinkamą
blogį ir nenuilstamai grumtumės už gėrio pergalę.
Arkivysk. S. Tamkevičius