Brangūs broliai ir seserys,
šiuo laišku kreipiuosi į Jus,
norėdamas paaiškinti savo sprendimą pradėti nuolatinių diakonų rengimą Kauno
arkivyskupijoje.
1999 metais Lietuvos vyskupai
vizito ad limina proga susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tada
popiežius, apžvelgęs Lietuvoje vykdomus sielovados ir evangelizacijos darbus,
daug dėmesio skyrė katechizacijai ir kunigų tarnystei. Ragindamas vyskupus
rūpintis kunigų pašaukimais, jis taip pat atkreipė dėmesį į nuolatinių diakonų
tarnystę. Jonas Paulius II vyskupams kalbėjo: „Nepamirština, jog šalia
kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas.
Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę ir ją reikia ugdyti ne kaip
šalutinę ar kokį nors pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spra-gas,
bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, „liturgijos,
žodžio ir meilės tarnystėje (diakonia)" (Lumen Gentium, 29)."
2003 metais Lietuvos Vyskupų
Konferencija, vykdydama Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir atsiliepdama į
Šventojo Tėvo paskatinimą bei suvokdama naujosios evangelizacijos svarbą
pokomunistinėje visuomenėje, nutarė įvesti Lietuvoje nuolatinio diakonato
tarnystę. Siekiant įgyvendinti šį Vyskupų Konferencijos nutarimą, buvo
parengtos Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gairės,
kurias patvirtino Katalikiškojo ugdymo kongregacija.
Nuolatinis diakonas
įšventinamas „ne kunigauti, bet tarnauti". Diakonatas nėra kunigystės dalis ir
savyje neapima kunigiškų funkcijų. Vis dėlto diakonas priklauso hierarchijai ir
savitu būdu dalyvauja hierarchinei kunigystei būdingoje veikloje. Jis skirtas
padėti vyskupui ir kunigams bei tarnauti visai Bažnyčios bendruomenei.
Diakonatas įspaudžia žymę ir
suteikia ypatingą sakramentinę malonę tarnauti Dievo tautai. Diakonato
dvasingumas yra tarnavimo dvasingumas. Šventimų sakramentu diakonas tampa
panašus į Kristų, kuris tapo visų tarnu (diakonu). Jis tampa gyvu Kristaus
Tarno atvaizdu Bažnyčioje.
Diakonatą ženklina trijų
pareigų, būdingų šventimų tarnybai, vykdymas, atsižvelgiant į diakono tarnystės
pobūdį - šventinti, mokyti ir valdyti.
Diakonas yra įpareigotas
skelbti ir aiškinti Dievo žodį, jam skiriamas svarbus vaidmuo vykdant
tikinčiųjų katechezę ir naująją evangelizaciją.
Diakonui taip pat priklauso
pareiga krikštyti, sergėti ir dalyti Eucharistiją, Bažnyčios vardu laiminti
Santuoką, vadovauti gedulo bei laidojimo apeigoms, tikinčiųjų maldai bei teikti
sakramentalijas.
Diakonas gaivina tikinčiųjų
bendruomenę artimo meilės darbais. Svarbi jo užduotis - padėti ugdyti gyvas,
solidarias bendruomenes Bažnyčioje, rūpinantis ligoniais, nusivylusiais,
stokojančiais, skriaudžiamais, niekinamais, visuomenės ir Bažnyčios paribyje
gyvenančiais žmonėmis. Hierarchijos pavedimu diakonas vykdo pareigas,
susijusias su gailestingumo ir administravimo tarnyste.
Diakonas taip pat rūpinasi
pasauliečių apaštalavimo skatinimu ir ugdymu. Kadangi jis, labiau nei kunigas,
yra įsitraukęs į pasaulietinę terpę, privalo aiškiai suvokti savo vaidmenį
bendrajame Dievo karalystės kūrime bei ryšį tarp tarnystės, vykdomos šventimų
galia, ir tikinčių pasauliečių veiklos.
Diakonui taip pat būdinga
misijinė funkcija, kai jis vyskupo ar klebono vardu gali vadovauti
išsisklaidžiusioms krikščioniškoms bendruomenėms. Ši funkcija vykdoma ten, kur
nėra kunigo arba kur jį sunku surasti. Tokiose vietovėse diakonas gali surinkti
bendruomenę ir vadovauti Dievo žodžio liturgijai bei dalyti Eucharistiją.
Vyskupijos vyskupo
kompetencijai priklauso sprendimas dėl nuolatinio diakonato įvedimo savo
vyskupijoje. Nuolatinių diakonų tarnystę esu pristatęs arkivyskupijos kunigams
ir gavęs Kunigų tarybos pritarimą šiam sumanymui. Esu įsitikinęs, kad siekiant
bendro vietinės Bažnyčios gėrio Kauno arkivyskupijoje turi būti įvesta nuolatinių
diakonų tarnystė.
Nuolatiniais diakonais gali
tapti vyrai: nesusituokusieji, susituokusieji ir našliai. Jie privalo
pasižymėti tam tikromis žmogiškomis ir dvasinėmis savybėmis, visapusiška branda
ir pusiausvyra, grynu tikėjimu, vadovautis gera intencija, turėti aukštąjį
išsilavinimą ir pasižymėti doru krikščionišku gyvenimu. Kandidatai į diakonatą
turi būti gyvai įsitraukę į krikščionių bendruomenę ir su pagirtinu atsidavimu
jau atlikę apaštalavimo darbų. Sprendimą tapti diakonu turi palaikyti arba inicijuoti
tikinčiųjų bendruomenė. Susituokusio kandidato į diakonus apsisprendimui
būtinas jo žmonos pritarimas. Raginu tikinčius vyrus, gyvenančius Kauno
arkivyskupijoje, maldoje apsvarstyti, ar Dievas nekviečia jų į naują, labai
svarbią tarnystę.
Būsimieji nuolatiniai
diakonai galės tiesiogiai tarnauti bažnytinėje bendruomenėje arba, vykdydami
savo diakono tarnystę, užsiimti profesine veikla, darbo vietoje liudyti
Evangelijos vertę ir grožį.
Arkivyskupijos kunigus,
vienuolius bei visus tikinčiuosius kviečiu malda bei geranorišku supratimu
remti nuolatinių diakonų pasirengimą, o vėliau priimti juos kaip brolius,
atliekančius svarbią tarnystę.
Kaunas, 2011 metų spalio
mėnesio 13 diena.
Su ganytojiškuoju palaiminimu,
† Sigitas TAMKEVIČIUS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas