Festivalio „Dainavų Dainava" šventė „Partizano priesaika"

2010 m. gegužės 15 d., šeštadienį, Kauno Gerojo Ganytojo parapijoje vyko festivalio „Dainavų Dainava" šventė „Partizano priesaika", skirta paminėti Dainavos partizanų apygardos Kalniškės mūšio 65-ąsias metines. Šia proga už žuvusius partizanus parapijos bažnyčioje klebonas aukojo šv. Mišias. Šv. Mišiose dalyvavo Dainavos seniūnijos seniūnas Alvydas Malinauskas, Kauno m. tarybos narys Raimundas Kaminskas, parapijos bendruomenė bei penki tų laikų partizano uniforma persirengę vyrai. Po šv. Mišių vyko kompozicija, kurios metu partizanai pasakė Lietuvos partizano priesaiką: Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera. Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose tėvynei Lietuvai.

Pasibaigus šv. Mišioms, Dainavos seniūnas susirinkusiuosius pakvietė eisenai į Draugystės parką, kuriame vyko Kalniškės mūšio rekonstrukcija - Lietuvos partizanų ir NKVD kariuomenės kova.

Trumpa Kalniškės mūšio istorija

Kalniškės mūšis (1945 m. gegužės 16 d.) - Alytaus apskrities Simno valsčiaus Kalniškės miške Sovietų Sąjungos NKVDSimno stribams apsupo 60-120 partizanų, vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus. Žuvo 44 kovotojai. Palaikai atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje. Po trijų dienų užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių. 1988 m. palaidojimo vietoje pastatytas kryžius. Vietą pažymėjo ir kryžių pagamino bei pastatė Kalniškės mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius. 1989 m. partizanai perlaidoti Simno kariuomenė, talkinant kapinėse. Pastatytas paminklas.

Kiekvienais metais gegužės viduryje Simne susirenka Kalniškės mūšio veteranai, žuvusiųjų giminės ir artimieji.

Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus - beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose...

Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos - Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų - keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių - šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.

Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę arti šimto ginkluotų partizanų. Atmintiną 1945 m. gegužės 16 d. apie 90 partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno ir jam talkinusio Aleksandro Podemansko-Šarūno, užpuolė pirmojo Pabaltijo fronto NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas, kuriam vadovavo majoras Jasenka bei štabo viršininkas majoras Buiničius. Simno stribai apytiksliai nurodė partizanų dislokacijos vietą. Tad šis pulkas apsupo mišką dar iš vakaro. Saulei tekant pasigirdo pirmieji šūviai. Užvirė aršus mūšis. Sovietų kareiviai (būtina priminti, jog tai reguliari kariuomenė), šaukdami „ura", puolė atakon. Partizanai sutelkta ugnimi juos guldė kalvų prieigose. Ginklų kalenimas ir granatų sprogimai tęsėsi nenutildami. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių. Liudytojų teigimu, priešas prarado arti 400 savo kareivių. Retėjo ir partizanų gretos, o papildyti jas nebuvo kuo. Seko ne tik jėgos, pritrūko ir šaudmenų. Teko gintis granatomis, kurias nuo stačių šlaitų numesdavo daugiau nei 50 metrų. Archyviniai NKVD dokumentai, ataskaitos viską patvirtina. Mūšis tęsėsi iki sutemų. Keturiasdešimt keturi partizanai žuvo šiame mūšyje. Sutemus, likusieji gyvi partizanai prasiveržė iš apsupties. Žuvusių partizanų kūnai iš pradžių buvo sumesti paplentėje, vėliau iš jų tyčiojosi Simne, galop užkasė juos Simno ežero pakraštyje. Gyvieji partizanai rado prieglobstį Žuvinto paliose (durpyno pelkių rajone).

Partizanai turėjo medžiuose vadinamųjų „gegučių" - snaiperių. Viena tokių buvo partizanų vado Lakūno žmona Albina Griškonytė - Neifaltienė - Pušelė. Jos mirtis sukrėtė visą Lietuvą. Pats vadas J. Neifaltas-Lakūnas su kitais kovotojais iš apsupties prasiveržė ir kovojo iki žūties 1945 m. lapkričio 20 d. Daugelyje šaltinių buvo tvirtinama, kad Lakūnas žuvo Kalniškėje. Net Simno kapinėse, kur 1988 metais palaidoti visi Kalniškės mūšyje žuvusieji partizanai, paminklinėje lentoje įrašyta, jog Lakūnas žuvo Kalniškės kautynėse. Iš tiesų jis žuvo vėliau. Todėl Kalniškės mūšyje (o tokių buvo dvylika) ir kitur žuvusieji partizanai 1988 metais perlaidoti su 44 kitais kovotojais Simno kapinėse. Todėl dabar Simne palaidotų žuvusiųjų bendras skaičius jau siekia 56 kovotojus.

Vienas Kalniškės mūšio dalyvių Kostas Kliučinskas liko gyvas. Sužeistas buvo suimtas. Nuteistas dešimt metų lagerių. Dar 1997-aisiais gyveno Kaune. Gyvi ir kai kurie kiti šio mūšio dalyviai: Vytautas Adomaitis-Agrastas, kuriam jau 86 metai, Alfonsas Juškauskas-Pakalniškis, 81-erių metų, Stasys Čėpla-Vilkas, 85 metų amžiaus. Jau nuo 1988 metų tapo gražia tradicija visus Kalniškės partizanus kasmet, gegužės 16 dieną, paminėti šv. Mišiomis, o mūšio vietoje - Kalniškėje rengti kovotojų pagerbimą.

1990 metais Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė kuklų paminklą žuvusiems partizanams. To paties autoriaus paminklas stovi Simno kapinėse. Kalniškės kalno papėdėje stovi kryžius su tvorele, kur užkastos partizanų rankos, kojos, granatų ir kulkosvaidžių atkirstos mūšio metu. Būtina priminti, kad jau 1991 metų gegužę, pagerbiant mūšio dalyvius Kalniškėje, vyko trečiasis partizanų iš visos Lietuvos sąskrydis Visų žuvusiųjų mūšyje pavardės iškaltos Simno kapinėse esančio paminklo plokštėse.

Dainavos apygardos „Kęstučio" būrio vadas Algirdas Paškevičius sakė, kad žuvusiųjų auka nebuvo beprasmė, kaip daugelis dabar tvirtina, nes be šios aukos nebūtų atkurta dabartinė Lietuvos valstybė.