Festivalio „Dainavų Dainava"
šventė „Partizano priesaika"
2010 m.
gegužės 15 d., šeštadienį, Kauno Gerojo Ganytojo parapijoje vyko festivalio „Dainavų
Dainava" šventė „Partizano priesaika", skirta paminėti Dainavos partizanų
apygardos Kalniškės mūšio 65-ąsias metines. Šia proga už žuvusius partizanus
parapijos bažnyčioje klebonas aukojo šv. Mišias. Šv. Mišiose dalyvavo Dainavos
seniūnijos seniūnas Alvydas Malinauskas, Kauno m. tarybos narys Raimundas
Kaminskas, parapijos bendruomenė bei penki tų laikų partizano uniforma
persirengę vyrai. Po šv. Mišių vyko kompozicija, kurios metu partizanai pasakė
Lietuvos partizano priesaiką: Prisiekiu
Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos
Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir
nepriklausomybės atstatymo nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei
gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų
įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos
priešais nesitarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu ir visa, ką tik apie juos
sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur
elgsiuos, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera. Gerai
žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia
mirties bausmė. Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose tėvynei Lietuvai.
Pasibaigus
šv. Mišioms, Dainavos seniūnas susirinkusiuosius pakvietė eisenai į Draugystės
parką, kuriame vyko Kalniškės mūšio rekonstrukcija - Lietuvos partizanų ir NKVD
kariuomenės kova.
Trumpa Kalniškės mūšio istorija
Kalniškės mūšis (1945 m. gegužės 16
d.) - Alytaus apskrities Simno valsčiaus Kalniškės
miške Sovietų
Sąjungos NKVDSimno stribams apsupo 60-120 partizanų,
vadovaujamų J. Neifaltos-Lakūno. Partizanai iš apsupimo prasiveržė tik sutemus.
Žuvo 44 kovotojai. Palaikai atvežti į Simną ir išniekinti aikštėje. Po trijų
dienų užkasti Simno ežero pakrantėje netoli Simno kapinių. 1988 m. palaidojimo
vietoje pastatytas kryžius. Vietą pažymėjo ir kryžių pagamino bei pastatė
Kalniškės mūšio dalyvis Edmundas Austrevičius. 1989 m. partizanai
perlaidoti Simno
kariuomenė, talkinant kapinėse. Pastatytas paminklas.
Kiekvienais metais gegužės viduryje Simne
susirenka Kalniškės mūšio veteranai, žuvusiųjų giminės ir artimieji.
Per Dzūkiją frontas į Vakarus
persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas
rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų
armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė
mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo
tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD
kariuomenės žiaurumus - beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino
vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai
susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame
miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį
didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių
apskričių valsčiuose...
Pats nuožmiausias, didžiausias
Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono
Kalniškės miške. Krosnos - Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų - keturių
kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės
miškas. Penkių - šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai
išgarsėjęs Kalniškės mūšis.
Kalniškės miške ir jo apylinkėse
buvo susitelkę arti šimto ginkluotų partizanų. Atmintiną 1945 m. gegužės 16 d.
apie 90 partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos ulonų puskarininkio Jono
Neifalto-Lakūno ir jam talkinusio Aleksandro Podemansko-Šarūno, užpuolė pirmojo
Pabaltijo fronto NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas, kuriam
vadovavo majoras Jasenka bei štabo viršininkas majoras Buiničius. Simno stribai
apytiksliai nurodė partizanų dislokacijos vietą. Tad šis pulkas apsupo mišką
dar iš vakaro. Saulei tekant pasigirdo pirmieji šūviai. Užvirė aršus mūšis.
Sovietų kareiviai (būtina priminti, jog tai reguliari kariuomenė), šaukdami
„ura", puolė atakon. Partizanai sutelkta ugnimi juos guldė kalvų prieigose.
Ginklų kalenimas ir granatų sprogimai tęsėsi nenutildami. Priešas aklai
puldamas turėjo daug nuostolių. Liudytojų teigimu, priešas prarado arti 400
savo kareivių. Retėjo ir partizanų gretos, o papildyti jas nebuvo kuo. Seko ne
tik jėgos, pritrūko ir šaudmenų. Teko gintis granatomis, kurias nuo stačių
šlaitų numesdavo daugiau nei 50 metrų. Archyviniai NKVD dokumentai, ataskaitos
viską patvirtina. Mūšis tęsėsi iki sutemų. Keturiasdešimt keturi partizanai
žuvo šiame mūšyje. Sutemus, likusieji gyvi partizanai prasiveržė iš apsupties.
Žuvusių partizanų kūnai iš pradžių buvo sumesti paplentėje, vėliau iš jų
tyčiojosi Simne, galop užkasė juos Simno ežero pakraštyje. Gyvieji partizanai
rado prieglobstį Žuvinto paliose (durpyno pelkių rajone).
Partizanai turėjo medžiuose
vadinamųjų „gegučių" - snaiperių. Viena tokių buvo partizanų vado Lakūno žmona
Albina Griškonytė - Neifaltienė - Pušelė. Jos mirtis sukrėtė visą Lietuvą. Pats
vadas J. Neifaltas-Lakūnas su kitais kovotojais iš apsupties prasiveržė ir
kovojo iki žūties 1945 m. lapkričio 20 d. Daugelyje šaltinių buvo tvirtinama, kad
Lakūnas žuvo Kalniškėje. Net Simno kapinėse, kur 1988 metais palaidoti visi
Kalniškės mūšyje žuvusieji partizanai, paminklinėje lentoje įrašyta, jog
Lakūnas žuvo Kalniškės kautynėse. Iš tiesų jis žuvo vėliau. Todėl Kalniškės
mūšyje (o tokių buvo dvylika) ir kitur žuvusieji partizanai 1988 metais
perlaidoti su 44 kitais kovotojais Simno kapinėse. Todėl dabar Simne palaidotų
žuvusiųjų bendras skaičius jau siekia 56 kovotojus.
Vienas Kalniškės mūšio dalyvių
Kostas Kliučinskas liko gyvas. Sužeistas buvo suimtas. Nuteistas dešimt metų
lagerių. Dar 1997-aisiais gyveno Kaune. Gyvi ir kai kurie kiti šio mūšio
dalyviai: Vytautas Adomaitis-Agrastas, kuriam jau 86 metai, Alfonsas
Juškauskas-Pakalniškis, 81-erių metų, Stasys Čėpla-Vilkas, 85 metų amžiaus. Jau
nuo 1988 metų tapo gražia tradicija visus Kalniškės partizanus kasmet, gegužės
16 dieną, paminėti šv. Mišiomis, o mūšio vietoje - Kalniškėje rengti kovotojų
pagerbimą.
1990 metais Kalniškės miške, mūšio
vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė kuklų paminklą žuvusiems
partizanams. To paties autoriaus paminklas stovi Simno kapinėse. Kalniškės
kalno papėdėje stovi kryžius su tvorele, kur užkastos partizanų rankos, kojos,
granatų ir kulkosvaidžių atkirstos mūšio metu. Būtina priminti, kad jau 1991
metų gegužę, pagerbiant mūšio dalyvius Kalniškėje, vyko trečiasis partizanų iš
visos Lietuvos sąskrydis Visų žuvusiųjų mūšyje pavardės iškaltos Simno kapinėse
esančio paminklo plokštėse.
Dainavos apygardos „Kęstučio" būrio
vadas Algirdas Paškevičius sakė, kad žuvusiųjų auka nebuvo beprasmė, kaip
daugelis dabar tvirtina, nes be šios aukos nebūtų atkurta dabartinė Lietuvos
valstybė.