2015 06 21              XII-sis eilinis   sekmadienis               metai B

EVANGELIJA  Mk  4,  35 - 41

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!" Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?" Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!" Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!" Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!"

MINTYS PAMĄSTYMUI

Jėzus pasišaukia mokinius. Didžiulei miniai kalba palyginimais, kviesdamas, kad žmonės visą dėmesį telktų į Dievo Karalystę. Visai natūralu, kad atėjus vakarui Jis - pavargęs, gal net negalintis paeiti. Iškalbingas šis Jėzaus nuovargis. Tai labai guodžia ir stiprina - Jis toks pat, kaip ir mes. Jis - pavargęs nuo žmogaus neištikimybės. Juk Jis žino, kad tie, kuriems ką tik ilgas valandas kalbėjo apie Karalystę pereis į kitą barikadų pusę: išduos, netgi pasirašys mirties nuosprendį Dievui. Tačiau net ir taip pavargęs Jis lieka su žmonėmis. Lieka tiek radikaliai, kad žmogus Jį gali tiesiog įsidėti į savo valties galą. Raginimas irtis į kitą krantą yra aktualus ir mums. Galbūt ne visi jį prisimename, tačiau visi esame girdėję. Mūsų tikslas - amžinybės krantas. Krantas, į kurį keliaujame per šio gyvenimo audras. Ne artą ir ne du, ko gero, pagundų vandenys tiesiog liejosi į mūsų gyvenimo valtelę. O ir patys balansavome tarp „būti ir nebūti", tarp pasirinkimų, tarp tikslo ir pagundos. Kiek kartų rodėsi, kad valtelė apvirs ir paskęsime nebūty... Kiek kartų „pavargęs ir miegantis Dievas atrodė šaukiančiai, paradoksaliai, pasakiškai, netikroviškai.  Tačiau ar tokiais momentais bent prisilietėme prie Jo rankos, bent ištarėme: „Man Tavęs, Dieve, reikia. Aš skęstu ir dūstu nuo daugelio dalykų?" Ar matėme, jautėme, kaip Jis pabudo, sudraudė audras ir vėją? O gal viską lengvai „nurašėme" laimingai susiklosčiusioms aplinkybėms? Šiaip ar taip šio sekmadienio evangelija mus moko nenusivilti: miegantis Viešpats atlieka patį didžiausią darbą. Netrukus Jis kiekvieną mūsų per mirties miegą, kurį pats patyrė,  įves į gyvenimą. Nepamirškime, kad Jis yra mūsų laiko valtelėje., kad Jis nors ir nebyliai, irkluoja mūsų kasdienybę, kad tiesiog būnant su Juo nebaisūs nei jokie negandų vėjai, nei išmėginimų audros. Tad drąsos! Plaukiame į krantą! Te nestinga tikėjimo: juk mūsų valties gale yra pats Viešpats! 

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

06.22  Šv. Paulinas Nolietis, vyskupas; šv. Jonas Fišeris, vyskupas, ir Tomas Moras, kankiniai

06.24  Šv. Jono Krikštytojo gimimas (Kauno arkivyskupijos globėjas)

06.27  Šv. Kirilas Aleksandrietis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas