2015 07 12              XV-sis eilinis   sekmadienis               metai B

EVANGELIJA  Mk  6,  7 - 13

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę - nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, - tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos". Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Turbūt visi žinome, kas yra asmens tapatybės dokumentas. Nė kiek neabejoju, kad kažką panašaus nuolat laikome rankose, ypač atlikdami kažkokius svarbius darbus.  Taip pat ir tą magišką, netrumpą skaičių junginį, savyje talpinantį visą informaciją apie mus, turbūt ne sykį esame girdėję apie mus. O štai koks yra Bažnyčios asmens tapatybės dokumentas? Nesuklysčiau sakydamas, kad tai - šio sekmadienio evangelijos ištrauka. Atrodytų, ji trumputė, tačiau joje sutalpinta viskas, ko reikia, kad kiekvieno krikščionio misija būtų vaisinga. Norisi stabtelėti ties keletu dalykų. Evangelijose ne kartą yra kalbama apie mokinių pašaukimą. Pirmiausia Viešpats kreipiasi į kiekvieną žmogų vardu. Vėliau, sakytume, formuojama apaštalų bendruomenė, kurios centras ir ašis - Mokytojas. Ir tik po to Dvylika siunčiami po du. Taip prasideda misija pas visus. Misija, įgyvendinama per neturtą, nesėkmes, nežinomybę, bejėgiškumą ir mažumą. Tai kažkur girdėta? Tai yra tie dalykai, kurių mūsų kelionmaišyje neturi stigti. Juk Dangaus Karalystės piliečio niekas neturi stabdyti! Anaiptol! Kaip taikliai yra pasakęs Josemaria Escriva, skleidžiant apaštališką užmojį „ne" niekada nebūna galutinis atsakymas. Tad nereikia ir nedera atlyžti, atsitraukti, leistis nugalimiems! Juk siunčiami esame po du. Dar daugiau - tuomet, kai pasijaučiame vieniši - kad taip grynai žmogiškai nepasijusime, nė vienas nesame apsaugoti ar apdrausti - pats Dievas keliauja kartu su mumis! Tas, kas siunčiamas pas brolius, visuomet gauna pačią didžiausią Tėvo dovaną: yra visiškai suvienytas su Sūnumi, tampa Jo skelbiamo slėpinio dalyviu. Dar vienas dalykas, į kurį šiandien norisi atkreipti dėmesį, yra tai, kad visos apaštališkosios misijos epicentras yra kryžius. Grynas kryžius. Groblėtas kančios - ne tiek kančios, kiek Išgelbėjimo - medis. Visų laikų apaštalai to neturi pamiršti. Tarp Dvylikos pašauktųjų kiekvienas mūsų galime rasti ir savo vardą - mes esame apaštalų įpėdiniai, nuo mūsų priklauso ar ir kiek Geroji Naujiena pasieks ateinančias kartas. Tiesa, šiose eilutėse nenoriu kalbėt perdėm moralizuojančiai. Daug daugiau - padrąsinančiai, ragindamas kiekvieną vis labiau - net ir kasdienėse gyvenimiškose situacijose -  persiimti evangelinėmis vertybėmis. Dangaus Karalystės vertybėmis. Tą daryti mes esame patys tinkamiausi čia ir dabar. Todėl nepasiduokime pavojingai pagundai viską krauti tik ant kitų pečių, patys bėgdami nuo Jėzaus, taip trokštančio per mus ir su mumis žengti į  žmogaus namus, žmogaus širdį, žmogaus mintis. Tad neišsigąskime žodžių! Kaip matėme iš šio sekmadienio evangelijos, Jėzui labiau rūpi ne tai, ką reikia sakyti, o tai, kokiems reikia būti. Tai, kas esi, kaip gyveni, visada šaukia garsiau, nei tai, ką, nors ir įmantriausiais žodžiais, sakai...

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.13  Šv. Henrikas

07.14  Šv. Kamilius Lelietis, kunigas

07.15  Šv. Bonaventūras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

07.16  Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija (Škaplierinė)