2015 06 07   Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)   sekmadienis    metai B

EVANGELIJA  Mk  14,  12 - 16.  22 - 26

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?" Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums". Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą. Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!" Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje". Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Devintinės. Begalinis vasaros kvepėjimas. Džiaugsmo skonis. Bitučių dūzgesys. Pašventinta kasdienybė. Ir procesija... Tiesiog ėjimas... ko gero tokias Devintines prisimena daugelis iš mūsų. Altorėliai. Jėzus, žvelgiantis į mus... Ir ne tik... Ir baltų skarelių jūra. Pasitikėjimo jūra. Toks vaizdas galbūt atrodo kiek idiliškas. Tačiau jis neatsiejamas nuo pačių paprasčiausių ir nuoširdžiausių vaikystės Devintinių. Šiandien šiai šventei, sakyčiau, reikia atgimti. Ji turi šiandienį žmogų vesti prie pačios kukliausios ir paprasčiausios paslapties. Galų gale, prie nostalgijos. Tų idiliškų vaizdinių. To reikia tam, kad gyvenimas neprarastų skonio. Šiandieną džiaugiuosi. Džiaugiuosi su daugeliu iš jūsų: Jėzų, gyvenimo Viešpatį ir tikrąjį bendrakeleivį aš galiu atrasti savo įprastose miesto ir kaimo gatvėse, kasdienėse situacijose. Čia Jis kviečia mane gyventi palaiminimais, čia Jis atiduoda save kaip duoną, čia Jis visus surenka prie savęs ir palaiko, pavesdamas Tėvui. Ši šventė moko mane, kad nepamirščiau nuolat ieškoti tik aukštutinio kambario, būti kitiems tuo  žmogumi su vandens ąsočiu, vedančiu į Krikštą - vedančiu į vietą, kurioje tiesiog valgoma. Tiesiog čia ir dabar išgyvenamos Velykos. Ši iškilmė tegul mus moko kontempliuoti ir adoruoti nuolat su mumis Duonos ir Vyno pavidaluose esantį Jėzų Ji atsirado XIII amžiuje iš dalies kaip paprastos liaudies reakcija prieš vieną teologą racionalistą, neigusį mokymą apie tikrą Jėzaus buvimą  regėjimą, kuriame Kristus paprašė jos įsteigti kasmetinę šventę Altoriaus sakramento garbei. 1264 metais popiežius Urbonas IV oficialiai įsteigė Viešpaties Kūno ir Kraujo iškilmę ir skyrė jai ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės sekmadienio. Šiandien Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, ši iškilmė švenčiama sekmadienį. Jos įsteigimas davė impulsą dideliam eucharistinio pamaldumo sąjūdžiui, išsiplėtojusiam vėlesniais amžiais ir šiandien įtrauktam į Bažnyčios lobyną. Šis pamaldumas pasireiškia eucharistinėmis procesijomis tiek per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, tiek kitomis progomis bei asmeniniu pamaldumu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Tad šiandien kartu su šventuoju Tomu Akviniečiu garbinkime tuos „nematomus dalykus, iš tiesų gyvus aukoj. Paslėpta esmė didinga, išorės ženkluos skirtinguos slypi vienas turinys. Kraujas - gėrimas slaptingas, Kūnas - maistas nemirtingas,  - visas Kristus abejuos".

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

06.09  Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas

06.11  Šv. Barnabas, apaštalas

06.13  Nekaltoji Švč. M. Marijos Širdis; šv. Antanas Paduvietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas