2015 05 10              VI-asis     Velykų    sekmadienis           metai B

EVANGELIJA  Jn  15,  9 - 17

Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, - kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!"

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  BŪTI JĖZAUS DRAUGU - MYLĖTI KARTU  SU JUO

Evangelija yra išgirsta tuomet, kai suprantame, kad ji provokuoja. Šią tiesą supratau kelis sykius skaitydamas šio sekmadienio evangeliją. Atrodo, viskas paprasta: Jėzus mus vadina draugais, kalba apie meilę, kviečia mylėti. Gegužės mėnesio svajonėms lyg tai šių žodžių ir tetrūko. Pamąstysim apie meilės idealą ir išeisim į savo kasdienybę nė kiek nesudrebinti. Taip, kaip daugelis. Juk Jėzus ir turi kalbėti tik svajingus žodžius prieš miegą. Tačiau būtent čia ir pasireiškia rizika pasinerti ant iliuzijų kabliuko. Prisipažinsiu, taip ne kartą yra buvę. Tačiau kaip gi šios dienos evangelija gali provokuoti ir drebinti visus mūsų nuo šimtmečių suręsto gyvenimo pamatus ir taisykles? Tereikia tik stabtelti prie jos. Šiandien, kai dar kartą perskaičiau evangeliją, pradėjau mąstyti toli gražu ne apie meilę. Prieš akis išdygo dykumos vaizdas. Galbūt kai kam pasirodys keista: „įsakau mylėti" ir dykuma. Ar taip gali būti? Ko gero tokios situacijos pasitaiko gana neretai. Juk dažnai mylime laukdami vien kitų palankumo. Nesugebame ar nenorime peržengti egoizmo ir puikybės barjerų. Pasiduodame savo iliuzijų dykumai, kurios geografinės ribos neretai plečiasi. Niekuomet neturėtume pamiršti, kad tikroji meilė turi turėti ir akis, kuriomis matome kitų vargus, ir rankas, kurios ištiestos su atlaužtos duonos rieke, ir kojas, kurios suklumpa prie Švenčiausiojo Sakramento. Juk meilė be Jėzaus neįmanoma. Jis, palikdamas ką tik girdėtus evangelijos žodžius kaip testamentą, pats įrodo, kad mylėti apkabinant, mylėti kiekvieną priglaudžiant prie pervertos širdies yra įmanoma. Mes įvykdysime Jo paliktą meilės testamentą tiek kiek būsime kryžiaus meilės dalininkais. Deja, kitas kelias veda į dykumą... Tad atnaujinkime savo ištikimybę Viešpačiui. Ieškokime Jo, kad galėtume jame pasilikti. Juk nemylintis krikščionis - net ne krikščionis... Įsiklausykime į vieno iš dykumos tėvų atsidūsėjimą: „ Jei galėčiau raupsuotajam atiduoti savo kūną, o mainais paimti jo, būčiau labai laimingas" .  Juk būti Dievo draugu - ne tik priimti ir naudotis meile, bet išdrįsti ja dalintis, matant kiekvieną žmogų, gyvenant didesnei Dievo garbei bei už viską dėkojant.  Šventasis Augustinas yra rašęs: „Be meilės tikėjimas yra tuščias. Sujungtas su meile, tikėjimas yra krikščionio, be meilės - velnio. Pridėk prie tikėjimo meilę, kad būtų tikėjimas, kaip apaštalas sako: Tikėjimas, kuris veikia meile (Gal 5, 6). Radęs tokį tikėjimą, radai krikščionį, radai Jeruzalės gyventoją, radai angelų draugą, radai kelyje dejuojantį piligrimą. Prisijunk prie jo. Jis tavo bendras. Skubėk prie jo, kad ir tu toks būtum".

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

05.12  Šv. Nerijus ir Achilas, kankiniai; šv. Pankratas, kankinys

05.13  Fatimos Švč. Mergelė Marija

05.14  Šv. Motiejus, apaštalas

05.16  Šv. Andriejus Bobola, Jėzaus Draugijos kunigas, kankinys