2015 04 12 II
Velykų (Dievo Gailestingumo) sekmadienis. Atvelykis metai B
EVANGELIJA Jn 20, 19 - 31
Tos
pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų
baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė
jums!" Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę
Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš
jus siunčiu". Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite
Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam
sulaikysite, - sulaikytos". Vieno iš dvylikos - Tomo, vadinamo Dvyniu, - nebuvo
su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme
Viešpatį!" O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir
neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono - netikėsiu".
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus
atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!" Paskui
kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir
paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis". Tomas sušuko: „Mano
Viešpats ir mano Dievas"! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti,
kurie tiki nematę!" Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų
ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. 31 O šitie yra
surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami
turėtumėte gyvenimą per jo vardą.
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Kiekvienas savo širdyje galime
surasti daugybę abejonių ir netikrumo. Negalime pasigirti, kad mums yra
svetimos abejonės, ar kad mūsų tikėjimas tvirtas, kaip uola. Veikiausiai būtų
atvirkščiai. Atrodytų, kaip galima tikėti prisikėlimu mus supančiame pasaulyje,
ištroškusiame valdžios ir pinigų? Kaip įmanoma tikėti, kad gyvenimas nugali
mirtį, kasdien matant ir girdint, kaip milijonai žmonių miršta, pralaimėję savo
gyvenimo kovą, išsekę iš bado ar sutrinti karo mašinos prievartos? Ar tikrai
įmanoma tikėti prisikėlusiojo Viešpaties ramybe, jei niekaip neįstengiame
ramybės rasti savyje, kasdien susidurdami su savo pačių ribotumu ir artimo
daromomis blogybėmis? Kaip tik todėl šį sekmadienį turime dar kartą padėkoti
apaštalui Tomui už jo išsakytas abejones. Turime būti dėkingi ir kitiems
apaštalams, kurie, atpasakodami Jėzaus prisikėlimą, nebijojo kalbėti ir apie
juos apėmusį netikrumą, patvirtinti, kad ir jiems buvo sunku tuo įtikėti. Šio
amžiaus žmonėms, besiskundžiantiems tikėjimo sunkumais, tikra paguoda yra
žinoti, jog lygiai taip pat tada jautėsi ir apaštalai, patys artimiausi Jėzaus
mokiniai. Jiems nebuvo lengva patikėti Viešpaties prisikėlimu, nežiūrint, kad
jie ne vieną kartą buvo susitikę su Prisikėlusiuoju. Kai moterys pasakė
mačiusios prisikėlusį Jėzų, mokiniai nepatikėjo jų žodžiais ir, netgi
Viešpačiui pasirodžius, manė regį dvasią. Laikydamasis tokio pat nuoseklumo,
apaštalas Tomas išreiškė savo pageidavimą paliesti Jėzaus žaizdas. Jis taip pat
nepatikėjo savo draugų karštais tvirtinimais: „Mes matėme Viešpatį"...
Gal ir todėl Kristaus prisikėlimas, nežiūrint visų tų, kurie šį įvykį
švenčia, kaip esminę ir pagrindinę šventę, nemažai daliai žmonių yra
nesuprantamas, atmestinas, nes nesutelpa į jų eilinę mažą žemišką patirtį, o
nebūna blogiau, kai viską pradedame matuoti savo mažumu. Tada svarbiausi
dalykai atrodo tie, kurie nepraauga mūsų menkystės, o tai, kas iš tikrųjų
svarbu, taip ir lieka nepasiekiama ir tolima. Nors ir pažinodamas savo apaštalų
nerangų tikėjimą, Jis neatitraukė savo laiminančios rankos ir pakvietė juos
būti savo prisikėlimo liudytojais. Galime būti tikri, kad lygiai taip pat Jis
žino mūsų tikėjimo abejones ir puikiausiai supranta visus klausimus, į kuriuos
iš karto nerandame atsakymo. Vienas dalykas, tačiau, yra visiškai aiškus. Tikinčiam
žmogui gali kilti teorinių abejonių: netgi pačiu Dievu, Kristaus prisikėlimu ir
Jo buvimu pasaulyje... tačiau niekuomet negalime turėti abejonių, kad tai, kas
jau yra mūsų gyvenime, yra paties Dievo mums duota malonė ir dovana. Netenka
abejoti, kad aplink mus yra daugybė meilės vertų žmonių ir mes tikrai sugebame
juos mylėti. Skirtingai, nei Tomas, negalime matyti Jėzaus žaizdų ir paliesti
jų, tačiau mums leidžiama paliesti žaizdas tų, kurie kenčia, ir kaip tik tokias
žaizdas privalome gydyti. Savo konkrečiomis meilės pastangomis mes patys
tampame gyvu įrodymu, kad stengiamės suprasti Viešpaties prisikėlimą ir
įtikėti, jog gyvenimas visuomet nugali mirtį.
SKELBIMAI
-
Kviečiame
iki gegužės 1 d. dirbančiuosius apsilankyti parapijos raštinėje, kur parapijos
darbuotojas užpildys prašymą mokesčių inspekcijai dėl 2 % gyventojų pajamų
mokesčio skyrimo bažnyčios įrengimui.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
04.13 Šv. Martynas I, popiežius,
kankinys