2015 02 15              VI-asis eilinis sekmadienis             metai   B

EVANGELIJA  Mk  1,  40 - 45

Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų". Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!" Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti". O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

„Jėzus, pasigailėjo raupsuotojo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!" Raupsuotasis, patyręs Jėzaus malonę, neturi vardo, nes jo vietoje galime įsivaizduoti bet kokį žmogų. Raupsuotojo balsu prabyla visa kūrinija. Su visa pagarba, atsiklaupęs jis maldauja Išganytoją: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų". Kiekvienas išgijimas prasideda tada, kai prie kenčiančio prisiartina kitas žmogus, kuris paliečia vargstantį su meile, kalbasi su juo, nebijo kančios, kai kenčia drauge.  Skausmui reikia ne paaiškinimų, o buvimo kartu. Tokio artumo pajutimas visuomet yra viena iš pačių gražiausių gyvenimo patirčių. Tas, kuris nebijo prisiliesti prie skausmo, moka nušviesti savo buvimu sielos žaizdas, visuomet palieka pėdsaką mūsų gyvenime. Tik palietęs raupsuotąjį Jėzus taria: „Noriu, būk švarus". Visuomet Dievas nori, kad Jo vaikai būtų švarūs, išgiję iš savo dvasios raupsų. Kiekvienam iš mūsų Viešpats nuolat kartoja: noriu, kelkis, pasveik, būk švarus... 

Popiežius PRANCIŠKUS Žinia 2015 m. Gavėnios proga

„Sustiprinkite savo širdis" (Jok 5, 8) Brangūs broliai ir seserys!

Bažnyčiai, bendruomenėms ir pavieniams tikintiesiems gavėnia - atsinaujinimo metas. Tačiau pirmiausia tai yra „malonės metas".  Dievas iš mūsų nereikalauja nieko, ko pirma nebūtų dovanojęs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo" (1 Jn 4, 19). Jis nėra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus pažįsta vardu, mumis rūpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mūsų ieško. Jis domisi kiekvienu iš mūsų; Jo meilė neleidžia Jam būti abejingam tam, kas mums nutinka. Tačiau mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame, nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis... Tada mūsų šalis įpuola į abejingumą: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti. Kai atsiverčia į Dievo meilę, Dievo tauta randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausių iššūkių, kurį šioje žinioje norėčiau aptarti, yra abejingumo globalizacija. Abejingumas artimui ir Dievui - reali pagunda ir mums, krikščionims. Todėl kiekvieną gavėnią turime išgirsti mus budinantį garsų pranašų balsą. Dievas nėra abejingas pasauliui, bet jį taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti. Dievo Sūnaus įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. O Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, švęsdama sakramentus ir liudydama tikėjimą, kuris veikia meile yra tartum šiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dėlto pasaulis linkęs užsisklęsti ir užverti vartus, per kuriuos Dievas įžengia į pasaulį, o pasaulis - į Jį. Tad ranka, kuri yra Bažnyčia, neturi stebėtis, kad ji atstumiama, prispaudžiama ir sužeidžiama. Todėl Dievo tauta, kad netaptų abejinga ir savyje neužsisklęstų, turi atsinaujinti.

SKELBIMAI