EVANGELIJA  Mt 5,  1 - 12

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Visų  Šventųjų  ir  vėlinių  šventė

„Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:

Išgelbėjimas - iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!"

Apreiškimas Jonui 7, 9-10

Iš skirtingų laikotarpių ir vienas nuo kito savo charakteriu bei socialine padėtimi besiskiriantys šventieji turi vieną bendrą bruožą: Dievo troškimą ir gyvenimo meilę. Kiekvienas žmogus tam tikru būdu ieško Dievo ir trokšta gyventi. Tačiau pagrindinė savybė, kuri daro skirtumą tarp šventumo ir vidutinybės, yra visuma. Šventasis yra visas apimtas Dievo ir gyvenimo troškimo. Jis gali būti užsiėmęs tarp žmonių, ir vis dėlto sugeba laikytis tvirtai ir nepajudinamai Dieve, jis sugeba drąsiai ir su meile žvelgti į gyvenimą. Evangelijoje pagal Matą girdime Kalno pamokslo palaiminimus. Tai trumpa šventųjų konstitucija. Mes klystame manydami, kad šventieji yra ypatingi žmones, besimeldžiantys dieną ir naktį. Tai - nuolankūs žmonės, gyvenę šalia mūsų. Dauguma iš jų nedarė įspūdingų stebuklų, bet sugebėjo atlikti svarbiausią stebuklą: tyli ir kasdienė ištikimybė palaiminimų dvasiai. Ši šventė yra šiek tiek ir nepatogi. Nes primena, kad šventumas yra reikalas, artimai liečiantis mus, per Krikštą prisiimta atsakomybė.

Vėlinės - diena, skirta mirusiems prisiminti. Tiesa, mūsų dienomis dauguma žmonių mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, bet per Visų šventųjų šventę. Nelengva trumpai pasakyti, kodėl taip daroma. Atrodo, tam yra ir istorinių, ir psichologinių priežasčių. Katalikams Visų Šventųjų šventė yra džiaugsmo diena, pavyzdingų herojų prisiminimas, džiugios vilties paskatinimo proga. Per Vėlines tikintieji meldžiasi už savo mirusius giminaičius, geradarius, draugus. Vėlinių nuotaika skirtinga. Yra aiškus liūdesio atspalvis, susimąstymas, rimtis. Tikrai netinka sujungti šias dvi šventes, šiuos minėjimus.

Paprastai Vėlinių proga lankomos kapinės, aptvarkomi ten palaidotųjų kapai, jie puošiami gėlėmis ir žvakutėmis. Gal kai kurie tai daro vien tik todėl, kad yra toks paprotys. Daug negalvojama, nesvarstoma. Kiti taip elgiasi sąmoningai. Atmintis veikia labai stipriai. Mirusių mylimų asmenų veidai, jų žodžiai, pamokymai tartum savaime iškyla atmintyje. Norisi kaip nors ryškiau parodyti jiems pagarbą ir dėkingumą. Net ir netikintys arba mažiau tikintys susikaupia ir nesistebi, kad tikintieji parodo savo mirusiems labai daug išorinės pagarbos.

PADĖKOS

 Parapijos klebonas dėkoja aukotojams už aukas, skirtas bažnyčios grindų įrengimui. Sekmadieniais 10.30 val. sumos šv. Mišiose klebonas meldžiasi už parapiją, jos rėmėjus ir geradarius