EVANGELIJA Mt 22, 34
- 40
Fariziejai, išgirdę, kad
Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų,
Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra
didžiausias Įstatyme?" Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias
ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk
savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas
ir Pranašai".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Dažnai
mėgstama sakyti, kad Jėzus, kalbėdamas apie Dievo ir artimo meilės įsakymus,
jais pagrindė visą krikščionybę ir tvirtinama, jog tai naujovė, kurios niekada
nebuvo kitoje religijoje. Vis tiktai pačiuose Viešpaties žodžiuose nebuvo kažko
ypatingai naujo ir revoliuciško. Jau Senajame Testamente buvo pirmasis
įsakymas, kalbantis apie Dievo meilę. Netgi daugiau: šį įstatymą, tarsi
savotišką litaniją kiekvieną rytą ir vakarą kartodavo pamaldūs žydai, šie
žodžiai buvo išrašyti ant jų namų durų. Jau Senajame Testamente Dievo valia
pasireikšdavo meile artimui. Iš karto galime pastebėti, jog Jėzaus lūpose
didžiausias, "pirmasis" įsakymas suteikia reikšmę visiems kitiems dalykams.
Kaip tik todėl visa pamaldumo praktika, nuostatų laikymasis, demonstruojamas
religingumas, jei nesilaikoma šio įsakymo, neturi jokios vertės. Įsakymas
mylėti Dievą yra "pirmas" ne todėl, kad juo pradedamas sąrašas. Jėzus jį tarsi
įdeda į žmogaus širdį. Kaip širdis varinėja kraują po žmogaus organizmą, taip
ir pirmasis įsakymas tampa centru, nuo kurio viskas prasideda, juo privalo būti
persmelktas visas gyvenimas. Krikščionis neturi teisės sakyti: mylėjau Dievą,
bandžiau mylėti artimą, o dabar galiu užsiimti kitais darbais. "Kitų" darbų
nebus, jei jie nebus susiję su pirmuoju - meilės - įsakymu. Kristaus žodžiuose
nauja yra tai, kad Jis neatskiriamai sujungė meilės Dievui ir artimui įsakymus.
Mes kažkodėl visuomet stengiamės juos suvokti atskirai. Svarstome dirbtinai
iškeltas problemas apie tai, kaip mylime Dievą, atskirai kalbame apie savo
pareigas artimui. Mums atrodo, jog esame "religingi", kuomet meldžiamės,
priimame sakramentus, varstome bažnyčios duris. Tuo pat metu net nepagalvojame,
jog galime vadintis "religingais" ir tuomet, kai kovojame už teisingesnę
visuomenę, pasirūpiname apvalyti savo vidų ir apsitvarkyti aplink save, kai
nenusišaliname nuo pagalbos kitiems, parodome pagarbos niekinamam žmogui,
stengiamės palengvinti seno žmogaus vienatvę, išklausome giminaičių problemų ir
rūpinamės palengvinti gyvenimą sau ir kitiems. Ir vis dėlto, kas yra
svarbiausia? Svarbiausias dalykas - suprasti, jog Jėzus neįpareigoja visuomet
ieškoti atsakymo smulkmeniškuose knygose surašytuose nurodymuose, bet liepia
žvelgti į savo širdį, kurioje privalo būti vietos meilės įsakymams. Tik jų
laikydamiesi būsime tikri, jog renkamės teisingą kelią, sugebėsime pajusti savo
tikėjimą, kaip gyvenimo būdą. Tada niekuomet nekils problemų, kaip geriausiai
galime parodyti meilę Dievui ir nebereiks kankinamai klausti savęs, kas iš
tiesų yra mūsų artimas.
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
10.28 Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai