2014 12 28     Šventoji Šeima: Jėzus, Marija ir Juozapas     metai   B

EVANGELIJA  Lk  1,  26 - 38

  Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, - kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, - ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę". Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, - kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys". Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Vos pora dienų, kai iškilmingai atšventėm Dievo Sūnaus, Jėzaus Kristaus gimtadienį. Mus su Juo vienija, ne tik mūsų tikėjimas, bet dar labiau - Įsikūnijimas, per kurį Kristus tapo kiekvieno iš mūsų broliu ir draugu. Per Šv. Kalėdas Dievas regimai atėjo į pasaulį ir tapo žmonių šeimos nariu, tuo parodydamas, kaip svarbu jam yra žmonių šeima. Štai kodėl po Šv. Kalėdų pirmąjį sekmadienį, Bažnyčia kviečia mus, žvelgiant į Šventąją šeimą, kiekvienam giliau pažvelgti į savo šeimą, į tarpusavio santykius, pamastyti apie mūsų nuostatas Dievo atžvilgiu. Šiandien visi Šv. Rašto skaitiniai nukreipti į tai, kas svarbiausia, kad būtų tvirta, krikščioniška šeima, nepaisant visų šio pasaulio blogio iššūkių, kurie ardo šeimą, iškreipia teisingą požiūrį į ją. Dievas kiekvienai šeimai, kiekvienam žmogui iš anksto yra numatęs planą, todėl visus vargus ir negandas, paklusniai kaip Juozapas paveskime Jam ir tuomet daug mažiau problemų turėsime. Prisiminkime savo tautos šeimas, kurioms teko išgyventi tremtį, badą ir paniekinimą sugrįžus. Ir tik tikėjimas Dievu pradėjo viską ištverti. Klausydami šios dienos Šv. Rašto pamokymus šeimai, manau visi skirtingai reaguojate. Močiutės liūdnai linguodamos galvas, greičiausiai atsiduso: „Seniai, o kaip seniai tai buvo, kai vaikai gerbė tėvus, o tėvai mokė vaikus doros, meilės Dievui ir patys po sunkių dienos darbų susėdę prie stalo visa šeima, pašlovindavo mūsų Viešpatį, padėkodavo už suteiktas malones, aptardavo šeimos reikalus". Dauguma jaunimo, be abejo, nusijuokėte, kad tai atgyvenęs reikalas, dabar visai kiti laikai. Jauni tėvai daro karjerą, daug dirba, nes turi apsirūpinti patogiu būstu, sukurti gerą materialinį pagrindą, o tada pamąstyti apie vaikus. Liūdna tai, kai šeimoje auga vienas vaikelis, ir tėvai neskiria jam dėmesio. Viena turtinga pora vaikščiojo geriausioje žaislų parduotuvėje, ieškodami dovanos savo vienintelei dukrelei. Netekę vilties, ką nors ypatingo nupirkti, jie kreipėsi į pardavėją. - Ką galėtumėt pasiūlyti mums nupirkti tokio, kas padarytų mūsų dukrą laimingą . ji tokia liūdna ir nusiminusi. Mes visą dieną dirbame, namo grįžtame tik vėlai vakare. - Deja, man labai gaila, bet mes neparduodame tėvų, - mandagiai paaiškino pardavėja. (pagal Br. Ferrero „Tai neparduodama".) Iš tiesų, kas gali atstoti tėvų meilę, rūpestį ir dėmesį vaikui . Todėl šią Šventosios šeimos dieną nuoširdžiai melskimės ne tik už savo, bet ir už pasaulio šeimas. Tegul visas šeimas ir mus visus vienija tokia pati meilė, kuri siejo Jėzų, Mariją ir Juozapą.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

01.02  Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis,vyskupai,Bažnyčios mokytojai

01.03  Švč. Jėzaus Vardas