2014 09 21          XXV-asis   eilinis   sekmadienis          metai   A

EVANGELIJA  Mt  20,  1 - 16

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdimame palyginime vynuogyno šeimininko sprendimas gali atrodyti mažų mažiausiai keistas, besikertantis su visuotinai priimtais teisingumo principais. Vadovaujantis ekonomikos dėsniais, sveiku protu ir teisingumu, už didesnį darbą privaloma mokėti daugiau ir tikrai negalima pritarti tinginystei ir sukčiavimui. Mums visiškai suprantami tų, išvargusių ir nusidirbusių darbininkų priekaištai. Jiems nebuvo laiko tinginiauti. Praktiškai jie atliko visą darbą, ir todėl šeimininko „gerumas", kuomet nebuvo atsižvelgta į darbo indėlį, turėjo sukelti didelį skausmą širdyje. Dievo požiūris yra kitoks, ir visiškai nereiškia, kad jis yra neteisingas. Šio palyginimo esmė yra ne visuomeninio teisingumo pagrindų išdėstymas ar ekonomikos paskaita. Pasakojimas apie vynuogyno darbininkus - tai žinia apie išganymą. Jėzaus klausytojai tikėjosi paties geriausio atlyginimo, nes, jų nuomone, buvo labai daug padarę dėl dangaus karalystės. Kaip tik dėl to jiems nebuvo reikalingas Dievas - Gelbėtojas, gailestingas Tėvas. Jiems būtų pakakę tik Dievo - Teisėjo, kuris teisingai atlygintų už kiekvieno žmogaus pasninkus, maldas ir aukas. Kovodamas prieš tokį sektantišką požiūrį, Jėzus ir pasakė šiandien girdimą palyginimą. Išganymas yra Dievo dovana, o ne atlyginimas. Nėra tokios kainos, kurią žmogus pajėgtų užmokėti už amžinąjį gyvenimą. Vienintelis įmanomas dalykas - tai pasitikėjimas Dievo gailestingumu, nes tik Jis mums veltui dovanos tai, ko patys niekuomet nepajėgsime įsigyti. Tuo grindžiama išganymo ekonomija, kurią ne kartą patvirtina Šventasis Raštas. Šalia šio sekmadienio palyginimo pakaktų prisiminti kitus Jėzaus palyginimus, kaip antai: apie palaidūno sūnaus Tėvą, apie pražuvusią avį, apie fariziejų ir muitininką šventykloje... Visur matysime begalinį Dievo gerumą, atlyginantį tam, kuris, atrodytų, jau viską yra pražudęs... Betarpiškai šį savo mokymą Jėzus įgyvendino tada, kai ant kryžiaus atleido besigailinčiam galvažudžiui. Mums tik derėtų prisiminti, kad tai nereiškia leidimo daryti nuodėmes ir leisti laiką tuščiai, tikintis, kad būsime tarp pašauktųjų paskutinės valandos darbininkų, suspėsime apgailėti nuodėmes ir atsiversti. Vienintelė žinia, kurią turime įsidėmėti - tai Dievo gailestingumas, kurį Jis yra pasirengęs parodyti kiekvienam, pasitikinčiam Juo ir su Juo einančiam gyvenimo keliu.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.23  Šv. Pijus Pietrelčinietis, kunigas

09.26  Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai

09.27  Šv. Vincentas Paulietis, kunigas