2008 10 19 XXIX -
sis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 22, 15 - 21
Tuomet
fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį
savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad
esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri
žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar
ne?" Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles,
veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!" Jie padavė jam denarą. Jis
paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?" Jie atsakė: „Ciesoriaus". Tuomet
Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui".
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Okupuotos
provincijos (Palestina buvo okupuota 6 m. po Kr.) turėjo mokėti Romos imperijai nemažus
mokesčius. Be to, imperatoriaus paveikslas ant monetos, žydams buvo
papiktinimas, nes 1-asis Dievo įsakymas draudė atkurti bet kokį žmogaus ar
gyvūno atvaizdą. Mokesčių mokėjimas Romos valdžiai taps viena iš priežasčių,
sukėlusių pirmąjį žydų sukilimą ir dėl kurios bus sunaikinta Jeruzalė bei
šventykla (66-70 m. po Kr.).
Žydų ir imperatoriaus šalininkai kartu užduoda klastingą klausimą Jėzui. Jėzaus
asmuo juos lyg ir suvienija. Tačiau jie neišgirsta atsakymo, kuriuo remiantis
būtų galėję jį apkaltinti ciesoriaus kritika ar Dievo įsakymo nesilaikymu.
Jėzus atsako jiems pasitelkdamas simbolio kalbą. Simbolis yra moneta, ant
kurios yra imperatoriaus Tiberijaus atvaizdas ir lotyniškas įrašas „Ciesorius
Tiberijus Augustas, sūnus dieviškojo Augusto, didysis kunigas". Pirmiausiai,
Jėzus leidžia savo klausytojams suprasti, kad šis pinigas priklauso ciesoriui.
Tuo jis pripažįsta imperatoriaus teisėtumą ir autonomiją. Laiške Diognetui (II
a. po Kr.) bus rašoma: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei
kalba, nei papročiais. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia
teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie
dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai: kaip ir visi, veda, susilaukia
vaikų, bet pagimdytų neišmeta; bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie paklūsta
išleistiesiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija". Kai kas neteisingai
interpretuoja Jėzaus atsakymą, teigdami, jog nedera maišyti politikos ir
religijos. Taip mąstant išeitų, kad politikams reikia politikuoti, o tikintiesiems
- melstis. Jėzui nepriimtina panaši galvosena, dalijanti kūriniją į dvi dalis -
priklausančią ir nepriklausančią Dievui. Todėl krikščionys stebi tikrovę,
kurioje jie gyvena, kad suprastų šios tikrovės prasmę. Jie yra pašaukti
bendrauti su pasauliu. Jie turi turėti savo politinę,socialinę, ekonominę
nuomonę, perskaitytą Evangelijos šviesoje. Tačiau žodis paveikslas (gr. eikộn:
iš čia kilo žodis „ikona") Jėzaus klausytojams, taip pat, primena vieną gerai
žinomą biblinę ištarmę, užrašytą pirmajame Biblijos puslapyje: „Dievas sukūrė
žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį". Kiekvienas žmogaus
veidas - net jei jis yra išblukęs, sudūlėjęs ar sudarkytas - neša įspaustą
Dievo paveikslą. Žmogus iš prigimties priklauso Dievui, jis yra Viešpaties
„ikona", įkūnija tą nematomą veidą, savyje turi dieviškumo pėdsaką. Todėl
žmogus turi teisę sugrąžinti Dievo paveikslą Dievui. Politinė valdžia ar
įvairūs kiti pavojai, kartais, gali bandyti pasiglemžti žmogų, apriboti jo
laisvę ir kėsintis atimti iš jo panašumą į Kūrėją. Tada žmogus turi tarti „ne".
Tokia yra monetos simbolika, kurią Jėzus nusako žodžiais: „Atiduokite tad, kas
ciesoriaus - ciesoriui, o kas Dievo - Dievui". Kai Jėzus taria šiuos žodžius,
jis be abejo žino, jog netrukus jis pats bus parduotas už trisdešimt denarų su
ciesoriaus atvaizdu, kad, aukodamas save Tėvui, sumokėtų skolą ir sugražintų
žmogui prarastą dieviškumo paveikslą.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.24
Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas