2008 10 05 XXVII -
sis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 21, 33
- 43
„Pasiklausykite
kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą,
įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į
svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti
savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą
nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma.
Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos
savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę
sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'.
Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno
šeimininkas padarys su tais vynininkais?" Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys
piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui,
atiduos vaisių". Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate
skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai
Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums:
Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Pagrindinė, gal kiek ir užmaskuota mintis,
girdima šio sekmadienio Evangelijoje, mums byloja apie Dievo meilę žmogui.
Vynuogyno darbininkai, apie kuriuos palyginime kalba Jėzus, tikrai nėra doro ir
garbingo gyvenimo pavyzdys. Iš tikrųjų apie žmogaus garbingumą galima spręsti
tik tada, kai Viešpats, atrodytų, kiek atsitolina. Šeimininkas... įveisė
vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams
ir iškeliavo į svetimą šalį. Dievas suteikė žmogui viską, tačiau kažkodėl taip
išeina, kad žmogus verčiau yra linkęs nepastebėti šio Dievo dosnumo. Netgi
linkstama laikytis nuomonės, kad Dievo nebuvimas užtikrina žmogui darbą ir
galimybes tvarkytis taip, kaip patinka. Vynininkai džiaugiasi geru derliumi,
storinančiu jų pinigines, o kai kurie mąstytojai netgi drįsta prabilti apie
Dievo mirtį, į viršūnes keldami ekonominius dalykus. Skaitant palyginimo
tekstą, nesunkiai galima pastebėti lygiagrečiai augančią įtampą iš abiejų
pusių. Vynininkai užsispyrusiai atmeta visus šeimininko reikalavimus.
Šeimininkas vis iš naujo mėgina kalbėtis su jais. Vynininkų sukilimas yra
absurdiškas. Žvelgiant žmogišku žvilgsniu, šeimininko viltys susitarti irgi
absurdiškos. Neįmanoma suprasti vienų, nesuprantamai elgiasi ir Kitas. Taip,
mūsų ir Dievo keliai eina lygiagrečiai, tačiau pernelyg dažnai skirtingomis
kryptimis. Paradoksaliausia, kad viskas baigiasi susitikimu. Abi šalys
susitinka, nors ir besilaikydamos skirtingų principų. Pas mus ateina Dievas,
kuris, trokšdamas žmogaus gerovės, daro viską, kad tik galėtume būti laimingi.
Jis nesiveja mūsų, bet eina pasitikti. Jis neužpuola mūsų iš nugaros, bet
visuomet susitinkame Jį akis į akį, nors mums ir atrodė, kad nusigręžėme nuo
Jo. Esame priversti pažvelgti Dievui į akis, kad ten pamatytume begalinę meilę.
Dievas atidavė viską, net ir savo vienintelį Sūnų, visą save. Daugiau Jam
nebeliko nieko. Jis taip mylėjo žmones, kad nepagailėjo nė savo Sūnaus. Dabar
žmonėms jau nieko nebetrūksta. Gaila, kad taip dažnai nesugebame to pastebėti...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.06 Šv. Brunonas, kunigas
10.07 Rožinio Švč. M. Marija
10.09 Šv. Dionyzas, vyskupas, kankinys ir jo
draugai, kankiniai;
Šv. Jonas Leonardis, kunigas