2014 04 06           V-asis Gavėnios sekmadienis            metai A

Evangelija  Jn 11, 3 - 7, 17 - 27, 32 - 45

   Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!" Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, - kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus". Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!" Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės - maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos". Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!" Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis". Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?" Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį". O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs". Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?" Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk". Jėzus pravirko.  Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!" O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?" Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!" Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs". Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!" Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs". Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!" Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti". Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Šiandien išgirstame Jėzus žodžius, kuriais jis kreipėsi į Lozorių ir kreipiasi į mus : „Išeik iš savo mirties, atsiverk laisvei, atsikratyk baimės. Išsivaduok iš viso to, kas neleidžia tau džiaugtis sielos pavasariu". Būna momentų, kai jaučiamės tarsi mirę, kai būname savo dvasioje apsnūdę ir užsidarę savyje. Atrodo, tarsi būtų pasibaigęs aliejus mūsų žibintuve, nebenorime ir nebesugebame nieko mylėti, o tamsiame sielos kampelyje kažkoks balsas šnabžda: „Manęs niekas nedomina, nei Dievas, nei meilė, niekas kitas, neverta nė gyventi". Šiandien Dievas per Evangeliją - Gerąją Naujieną žadina mus: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas". Dievas pirmiausia mums ir siūlo šį išsivadavimą, atvesdamas į gyvenimą, nugalintį pačią mirtį. Mes visi esame Viešpatyje prikelti iš dvasinės mirties, iš bespalvio ir sustingusio gyvenimo, prikelti iš beprasmybės ir nemeilės,- jausmų, reiškiančių dvasinę žmogaus mirtį. Bendrystėje su Dievu vėl atsiranda noras grįžti į gyvenimą, o paskui reikia leistis į kelią. Dievas nušviečia mums naujus horizontus, leidžia susitikti su naujais žmonėmis ir pats yra kelrode žvaigžde kelionėje pas save.

SKELBIMAI