2014 02 23           VII-asis eilinis sekmadienis            metai A

EVANGELIJA  Mt  5,  38 - 48

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Meilė yra vienas iš pačių gražiausių dalykų, su kuriais žmogus gali susidurti šiame gyvenime. Kuomet žmogus yra mylimas ir sugeba mylėti, jo gyvenimas pasikeičia, tampa kitoks, jį užpildo džiaugsmas ir entuziazmas. Nieko nepadarysi: meilė keičia žmonių gyvenimus ir, kai į ją atsiliepiama, nėra tokios jėgos, kuri galėtų ją sunaikinti. Žinoma - lengva mylėti, kai esame mylimi, o jeigu taip nėra? Kas, jeigu mūsų nesupranta ar klaidingai išsiaiškina tai, ką norėjome pasakyti ar padaryti? Kaip tada, jeigu mus vos pakenčia ar netgi nekenčia? Nuostabu ir lengva mylėti draugus, tačiau kaip su tais, kurie nemyli ir nekenčia? Bene paprasčiausia būna atsimokėti tuo pačiu. Tau nepatinku? Tu man irgi! Manęs nemėgsti? Aš tavęs taip pat! Jei kas myli mane, ir aš myliu jį, jei kas manęs nemyli, ir aš jam atmoku tuo pačiu. Taip mąsto žmonės, ir ta filosofija jau nuo seno buvo išreiškiama žodžiais: „Akis už akį ir dantis už dantį“. Tačiau pasirodo, kad toks mąstymas krikščionims yra netinkamas… Viešpats išrado kitokią, daug sudėtingesnę ir radikalią logiką, kuria privalo remtis krikščioniška meilė. Gavai antausį? Atgręžk kitą skruostą. Tau nuplėšė apsiaustą? Pasivyk grobiką ir pasiūlyk jam dar ir palaidinę! Pėsčias bendradarbis prašo jį pavėžėti iki autobusų stotelės? Nepasitenkink tuo ir parvežk jį iki namų. Šiandieninis žmogus tokią logiką palaikys šaipymusi. Patinka mums tai, ar ne, tačiau tokia yra Evangelijos logika. Jėzus yra visiškai atviras su mumis ir aiškiai pasako, kokia yra mūsų Dievo mintis, kalbant apie meilę. Kodėl Dievas to iš mūsų reikalauja? Gal mes, krikščionys, esame patys geriausi? Gal esame šaunesni už kitus? Tikrai tuo netikiu. Tada kyla klausimas: kodėl kaip tik mums įsakoma mylėti visus, netgi tuos, kurie mūsų nemyli ar netgi mūsų nekenčia, jei nesame gavę jokių ypatingų antgamtinių dovanų ir šia prasme nesiskiriame nuo kitų žmonių? Remiantis šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištraukos žodžiais, privalome taip elgtis, kad „būtume savo dangiškojo Tėvo vaikai“, Tėvo, kuris su meile žvelgia į visus, gerus ir blogus. Pagal pirmojo Mišių skaitinio žodžius, privalome „būti šventi, nes Viešpats, mūsų Dievas, yra šventas“, o tai reiškia, turime būti panašūs į Jį. „Esame sukurti pagal Dievo paveikslą, į Jį panašūs“, esame šventų-jų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, „sukurti nedaug kuo mažesni už angelus“. Per Kalėdas mums primenama, kad „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“. Tai mūsų gyvenimo ir mūsų pašaukimo santrauka. Atrodytų, tarsi Jėzus sakytų: „Esi Dievo namiškis, sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašus į Jį? Įrodyk tai savo gyvenimu. Mylėk taip, kaip myli Dievas!“ Ar tikrai tame yra kažkas ypatingo? Antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Vadinasi, sugebėjimas mylėti priešus ir melstis už persekiotojus yra Dievo malonės ženklas ir dovana. Ir jeigu Viešpats mums žada savo pagalbą, kodėl neturėtume pamėginti elgtis taip, kaip Jis? 

SKELBIMAI