2013 11 10               XXXII-asis eilinis sekmadienis            metai C

Evangelija  Lk  20,  27 - 38

Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!" Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  iš tikrųjų labai sunku įsivaizduoti Dievą, Jo tobulą ir visa apimančią meilę, tačiau kaip tik į tai mus veda tikėjimas. Mes esame kviečiami tikėti ir pasitikėti, tuo labiau, kad apie tai kalba Kristus, kuris pats patyrė mirtį ir prisikėlimą. Jis patyrė visa ko pabaigą ir atgimimą, nugalintį mirtį. Mūsų Dievas yra gyvųjų Dievas. Tai Dievas, kuris visa prikelia ir atgaivina. Tikėti Dievu ir pasitikėti Evangelijos žodžiais reiškia: jau čia, žemėje, nežiūrint savo silpnumo bei ribotumo, patirti prisikėlimo jėgą. Amžinybės dovana, kuria pasikliauja krikščionis, nėra kosmose keliaujanti siela ar visatoje skriejanti dieviškoji kibirkštis. Amžinasis gyvenimas remiasi draugystės nenutrūkstamumu, amžiams užmegztu santykiu. Tai amžina meilė. Žinant visa tai, ko gero, reiktų pradėti nuo mūsų tarpusavio santykių, nuo to, ką jaučiame vieni kitiems ir ką galime atkurti bei atstatyti. Tai panašu į dabartinį metų laiką. Rudenį atrodo, kad visa gamta miršta ir atsėlina šaltis, sustingdydamas visa, kas gyva. Tačiau žinome, kad po rudens ir žiemos vėl ateis pavasaris ir vasara. Mūsų gyvenimo ir tarpusavio santykių rudenį irgi gali atrodyti, kad viskas miršta ir baigiasi, tačiau Dievas mums siūlo naują viltį... ne tik būsimajam gyvenimui, bet ir šiai dienai. Prisikėlusiųjų gyvenimas nėra žemiškojo gyvenimo tam tikros formos tęsinys. Dievo lygmenyje tarpusavio santykiai nėra tokie, kaip šiame gyvenime. Jo artumoje meilė bus tyra ir be jokių kliūčių, visiška ir amžina. Pas Dievą nėra nei fizinės, nei santykių mirties. Ten niekada nėra kliūčių, pavydo, įtarimų, išdavysčių, abejonių... nieko tokio, kas taip apsunkina žemiškos meilės kelią, ir kurį reikia nuolat taisyti ir palaikyti. Amžinasis gyvenimas kaip amžina meilė yra pripildyta ir pripildanti bendrystė. Todėl ir šita amžina draugystė bei meilė bus gyvenimas prikeltu kūnu, Dievo žmogui bus padovanotas naujas prikeltas kūnas.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.11  Šv. Martynas Turietis, vyskupas

11.12  Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys

11.14  Šv. Margarita Škotė; šv. Gertrūda, mergelė

11.15  Šv. Albertas Didysis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

11.16  Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina