2013 11 03 XXXI-asis eilinis
sekmadienis metai C
Evangelija Lk
19, 1 - 10
Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per
miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis.
Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo
žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį
pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn,
Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo
namuose". Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi
murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!" O Zachiejus atsistojęs prabilo į
Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors
nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai". Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo
išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir
gelbėti, kas buvo pražuvę".
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Vienas šeimos draugas, Vincas, giliai
tikintis žmogus, kurį galima drąsiai vadinti Kristaus mokiniu, misionieriumi,
kuris šiais metais mirė, senatvėje daugiau mąstė apie mirtį ir paliko mums savo
pamąstymą. Jis rašė: Amžinasis gyvenimas? Kur jis slypi? Kada jis prasidės?
Ilgai mąsčiau apie amžinąjį gyvenimą, žinodamas, kad jau nedaug man liko
gimtadienių. Daugiausia kalbėdavau apie amžinybę kaip apie „pomirtinį
gyvenimą", „gyvenimą po mirties". Bet sendamas ėmiau vis mažiau domėtis
„pomirtiniu gyvenimu". Man atrodė bergždžia rūpintis rytojumi, ateinančiais
metais, būsimu dešimtmečiu ar net amžinybe. Galvoti, kas man atsitiks po
mirties, atrodė tarsi blaškymasis. Juk jei neabejotinas mano gyvenimo tikslas
yra amžinybė, tai ji turi būti pasiekiama tiesiog dabar, čia, kur esu, nes
amžinasis gyvenimas yra gyvenimas Dieve ir su Dievu. O Dievas yra ten, kur aš
esu, čia ir dabar. Didysis dvasinio gyvenimo - gyvenimo Dieve - slėpinys, kad
neturiu laukti jo kaip ateities, kaip to, kas įvyks vėliau. Jėzus sako:
„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu". Tad amžinasis gyvenimas yra
šis Dievo apsigyvenimas. Tai veiklus Dievo buvimas pačioje mano esaties šerdyje
- Dievo Dvasios judėjimas manyje - tai jis man teikia amžinąjį gyvenimą. Bet
kaip suprasti gyvenimą po mirties? Jei aš gyvenu bendrystėje su Dievu, jei
priklausau Dievo saviesiems, Jo namiškiams, jau nebėra jokio „prieš" ir „po".
Mirtis jau nebėra skiriamoji riba. Mirtis prarado galią tiems, kurie priklauso
Dievui, nes Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Paragavę džiaugsmo ir
ramybės, kylančių iš Dievo meilės glėbio, žinome, kad visa yra gera ir bus
gera. Jėzus sako: „Nebijokite. Aš nugalėjau mirties galybes... ateikite ir
gyvenkite su manimi. Žinokite, kad ten, kur aš esu, yra Jūsų Dievas". Jei
amžinasis gyvenimas yra tikrasis mūsų tikslas, jis nėra tolimas. Tai tikslas,
kuri galime pasiekti dabar.
Broliai ir seserys, kartu su Viešpatyje
gyvenančiu Vincu, mes turime branginti šį santykį, turime jį ugdyti kasdien. Gėlės
nuvysta, žvakės užgęsta, bet meilė ir mūsų santykis su Kristumi išlieka. O
Kristuje mirtis nugalėta. Todėl labiausiai galima priartėti ir padėti savo
mirusiesiems, sustiprinant ir puoselėjant kasdienį mūsų santykį su Kristumi
Jėzumi šv. Mišių aukoje. Mirusieji tarpusavyje džiaugiasi Viešpaties bendryste,
tobulos meilės apsuptimi. Bet ir mūsų tarpusavio santykis, santykis tarp
gyvųjų, yra dalis šventųjų bendravimo. Mūsų bendrystė kyla iš nemirštančio
meilės ryšio, kurį puoselėjame mūsų tarpusavio santykiuose.
SKELBIMAI
-
Vėlinių
aštuondienio metu (iki ateinančio penktadienio) šv. Mišios aukotojų intencija švenčiamos
18 val. Vėlinių aštuondienio metu
galima pelnyti visuotinius atlaidus sau ir mirusiųjų naudai. Atlaidų sąlygos -
Šv. Tėvo intencija sukalbėti maldas „Tėve mūsų" ir „Tikiu", dalyvaujant šv.
Mišiose priimti Viešpatį bei maldingai aplankyti kapus arba bent pasimelsti už
mirusiuosius.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
11.04
Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas
11.09
Laterano bazilikos pašventinimas