2013 09 08               XXIII-asis eilinis sekmadienis            metai C

EVANGELIJA  Mt  1,18 - 23

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių". Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis".

 MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šiandien švenčiame Marijos gimimą, nes ji tapo ir liko šviesuliu mūsų menkame ir trapiame žmogiškume. Per ją žmonija atėjo į Dievo artumą. Per ją mes einame vis artyn ir artyn, mokydamiesi tikėti ir gyventi pagal tikėjimą. Pažvelkime į jauną mergaitę iš Nazareto, kuri niekais pavertė įvairių pasaulio didžiūnų, pasirodžiusių istorijoje konkrečiomis akimirkomis, didybę ir gerą nuomonę apie save. Mažoji Marija iš Nazareto savo nepalaužiamu tikėjimu, savo šviesiais lūkesčiais, laukdama ateinančio Mesijo, kurį Dievas buvo pažadėjęs jos protėviams, ir šiandien skatina mus iš naujo įtikėti, nusišypsoti bei pajusti, Dievą. Marija, nežiūrint visų jai suteiktų malonių, visuomet išliko stebėtinai normaliu žmogumi, ko taip dažnai neįstengiame padaryti mes. Rugsėjo 8d. švenčiant Marijos gimimo dieną prisimename Vytautą Didijį jo karunavimo šventėje. Didžiausias uždavinys teko Vytautui vedant lietuvių tautą iš pagoniškojo į krikščioniškąjį pasaulį. Baigiantis Viduramžiams, jis suspėjo pasakyti lietuviams, kad reikia garbinti Dievą Kūrėją, bet ne jo sukurtus kūrinius. Net atkaklūs pagonys žemaičiai patikėjo juo ir be pasipriešinimo priėmė krikščionybę. 1417 m. vyskupai, krikštiję žemaičius, pranešė į Konstancą, kad šio švento reikalo „pradininkas ir valdovas" buvo Vytautas. Vytautas nuolat palaikė ryšius su Apaštališkuoju Sostu ir tapo žinomas Vakarų pasauliui. Apie Vytautą Didįjį yra išlikę keletas amžininkų užrašų. Pop. Martynas V rašė, kad Vytautas padarė Lietuvoje dvasinio gyvenimo perversmo pradžią ir pavadino jį „tikėjimo ugdytoju". Šv. Romos imperatorius Zigmantas 1430 m. liepos 7 d., siųsdamas Vytautui karaliaus karūną, rašė: „Vytautas tartum Viešpaties apaštalas lietuvių ir žemaičių tautas atvedė į tikėjimą". Jis išvardijo Vytauto nuopelnus: funduota ir pastatyta Medininkų katedra, dotuotos parapinės bažnyčios. Vytautas skleidė krikščionių  tikėjimą ir pas kaimynus. XVI a. pradžioje Aleksandro Jogailaičio sekretorius, žymus lenkų humanistas Erazmas Vitelijus pop. Aleksandrui VI rašė: „Vytautas, šventu krikšto ženklu pažymėtas, labiausiai mokantis tvarkyti valstybę, žiaurumą įveikiantis pamaldumu, valdė kunigaikštystę nuostabiu teisingumu ir įžvalgumu, stengėsi ne tiek saviesiems vadovauti, kiek jiems padėti. Jis pirmasis jiems sukūrė įstatymus, pastatė šventąsias bažnyčias tikėjimui skleisti; gindamas nuo priešų tėvynės valdas, buvo narsus ir nenugalimas kovotojas. Jo garbė ir šlovė buvo plačiai pasklidusi ir jis nusipelnė Didžiojo vardo.Vytauto atminimas Lietuvoje buvo saugomas. Vilniaus katedroje, kur palaidotas Vytautas, buvo įrengtas Dievo Kūno altorius su Vytauto marmuriniu antkapiu ir atvaizdu. 1594 m. jį dar minėjo pop. Klemensas VIII. 1655 m. rusų invazijos metu buvo nusiaubta katedra ir šis altorius buvo panaikintas ir iki šių dienų neatstatytas.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.09  Šv. Petras Klaveras, kunigas

09.12  Švč. Mergelės Marijos Vardas

09.13  Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

09.14  Šventojo Kryžiaus išaukštinimas