2013 09 01               XXII-asis eilinis sekmadienis            metai C

EVANGELIJA  Lk  14,  1.  7 - 14

    Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas". Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Būti nusižeminusiam - tai suvokti, kad Viešpats kiekvieno gyvenimą yra pripildęs įvairių dovanų, kuriomis mes privalome pasinaudoti kitų naudai ir savo išganymui. Kai gauname geresnį išsilavinimą, tai reiškia, kad sugebėjome tinkamai panaudoti mums Dievo duotus sugebėjimus ir dabar privalome tarnauti kitų gerovei. Jei turime daug jėgų, išmanome vieną ar kitą darbą, tai irgi reiškia, kad visa tai negali būti mūsų pasitenkinimo ir pasididžiavimo priežastimi, o turi tapti proga pasitarnauti tiems, kurie to nesugeba. Taip nusižeminęs žmogaus požiūris atneša vaisių, per nusižeminusį žmogų dar labiau suspindi Dievo gerumas žmogaus šeimoje, darbo kolektyve, visuomeniniame ir Bažnyčios gyvenime. Turime tik pasistengti duoti tai, ką galime, kad tik kitiems šalia mūsų būtų geriau. Nusižeminimas nereiškia veidmainiško požiūrio, kai sakoma: „Aš esu nieko vertas, nieko nesugebu, esu pats menkiausias". Sakyti: „esu nieko nevertas" yra ne nusižeminimas, o depresija, kurią reikia gydyti. Nusižeminęs žmogus atiduoda visa, ką turi savyje geriausio, daro tai, kas nuo jo priklauso, ir atveria savo širdį. Kaip tik tokio gyvenimo būdo laikėsi Jėzus, Marija, šventieji, visi kilnios ir gražios dvasios žmonės. Visų jų širdys buvo kupinos meilės ir nusižeminimo. Juk Jėzus ne šiaip sau pasakė apie save: „Atėjau, ne kad man būtų tarnaujama, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybę už daugelį", „mokykitės iš manęs, nes esu švelnus ir nuolankios širdies". Neveltui ir Marija džiūgavo, giedodama: „Mano siela garbina Viešpatį, nes Jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,... didžių dalykų padarė man Visagalis". Tikrai didingi dalykai įvyksta ten, kur Dievo malonė susiduria su žmogaus nusižeminimu. Kaip tik todėl Išganytojas ir primena, kad Dievo, kitų žmonių akyse, gyvenimo slėpinio akivaizdoje nusižeminimas yra tikroji vertybė. Neveltui Siracido knygos autorius primena: „Būk kuklus, atlikdamas užduotis. Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį. Daug yra didžių ir kilmingų žmonių, bet savo užmojį jis apreiškia nusižeminusiems". Neįmanoma suprasti Dievo, neturint nusižeminimo.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.03  Šv. Grigalius Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas