2008 09 21 XXV -
sis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 20, 1 - 16
„Su dangaus karalyste yra
panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo
vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į
savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė
kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano
vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs
apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą,
jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be
darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir
jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui:
'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir
baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po
denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną
valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet
jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą
susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam
duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?!
Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji -
paskutiniai".
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Šiandien girdimą Jėzaus palyginimą savotiškai
išprovokavo apaštalas Petras, visų vardu pradėjęs klausinėti: „Štai, mes viską
palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?" Kaip tik tada Jėzus ir
papasakojo palyginimą apie vynuogyno darbininkus: aiškiai parodantį Dievo požiūrį
į mūsų tarnystę Jam. Viešpats aiškiai sako, kad mes, kurie darbuojamės
Viešpaties vynuogyne, jo Karalystės labui, jau yra dovana ir atlyginimas. Visa
kita, ką gauname daugiau, yra Dievo dosnumo ženklas. Viešpaties akyse svarbiau
yra ne kentėti ir sunkiai darbuotis, bet priimti kvietimą dirbti Jo vynuogyne. Bažnyčioje
nėra vyresniųjų pirmenybės ir su tuo susijusių išskirtinių teisių. Dievas ir
paskutiniuosius gali vertinti taip pat, kaip ir pirmuosius, ir netgi labiau už
pirmuosius. Vienintelė sąlyga kviečiamiesiems - ištarti: „Taip". Jis suteikia
pirmenybę tiems, kurie niekada nesulauktų jokios rekomendacijos: muitininkams,
prostitutėms, plėšikams,- žmonėms, kurių tikrai nė vienas nelaikytume tinkamais
Jo vynuogyno darbininkais... Santykiuose su Dievu reikalingas pasitikėjimas ir,
bet kuriuo atveju, neturime mėginti derėtis su Juo. Visuomet, kai kas nors
leidžiasi į derybas, reiškia, kad jis pirmiausia labiausiai vertina savo paties
darbus. Vis dar yra krikščionių, tikinčių, kad tikėjimas yra tai, ką jie duoda
Dievui... Tuo tarpu tikėjimas yra tai, ką Dievas duoda mums. Vis dar yra
krikščionių, kuriems sąžinės tyrimas vakare tampa ne prisiminimu to, ką jie
įsiskolino Dievui, bet labiau išvardinimu to, ką patys padarė gero. Tai
samdinių mentalitetas... Įgimtas nesugebėjimas jaustis „nenaudingais tarnais"... Mes
pernelyg dažnai nesuprantame, kad pavojinga iš Dievo reikalauti „to, kas yra
teisinga", kad absurdiška mėginti suvedinėti su Juo sąskaitas. Kažin, jei
Dievas iš mūsų griežtai pareikalautų atsiskaityti už savo darbus vien tik
vadovaudamasis teisingumu, kaip tai sugebėtume padaryti? Tikras Viešpaties
darbininkas neskaičiuoja būsimo atlyginimo. Jis yra laimingas, galėdamas jau
dabar darbuotis Karalystės labui, jausti Viešpaties gerumą ir gyventi džiugia
viltimi.