2012 11 04   XXXI - asis eilinis sekmadienis        metai B

EVANGELIJA  Mk  12,  28b - 34

Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?" Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu". Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas". Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!" Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Iš tiesų, artimą reikia mylėti taip, kaip save patį. Drauge meilė artimui susijusi su sugebėjimu kažkiek pamiršti save, atsisakyti savo pranašumo. Jei mylime, reikia paaukoti savo egoizmą, vien savo patogumų ieškojimą, grynai savo interesus. Ko gero, artimo meilės sumenkėjimas mūsų laikais labai daug priklauso nuo to, kad labai mažai kas mėgina ją susieti su atsižadėjimu ir auka. Meilė labai dažnai atrodo menka, bejėgė, mažareikšmė, nes neturi atramos aukoje. Žmonės dažnai mano, jog meilę įmanoma išsaugoti, sekant instinktu ir nuotaika, pasiduodant entuziazmui ir susižavėjimui, stengiantis aplenkti sunkumus ir išvengti skaudžių pasirinkimų. Labai retai kas pagalvoja, kad kančia paprastai tik sustiprina meilę, o kryžius užtikrina, kad meilė bus tikrai gili ir vaisinga. Juk paprastai mes visi labiau branginame tai, už ką aukojomės. Meilė artimui - tai nuolatinė kova su pačiu savimi. Ją nuolatos reikia nuvalyti ir išmėginti. Atsižadėjimas reikalingas, kad meilė netaptų egoistinių paieškų priemone. Šiais laikais meilė ne kartą suvokiama, kaip kažkas malonaus, lengvo, paviršutiniško. Daug malonių žodžių, svajonių ir linkėjimų pasipila, vien užsiminus apie meilę. Tačiau čia kalbama ne apie kažką praeinančio ar paviršutiniško. Priešingai - tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Apie tai labai aiškiai mums kalba Išganytojas. Viešpats neveltui supynė abu įsakymus į vieną. Norėdami suprasti ir laikytis meilės artimui, pirmiausia turime pripažinti Viešpatį Dievą. Tik tada, jei tikrai nuoširdžiai tikime Dievą, sugebame rimtai pažvelgti ir į savo pareigą mylėti kitą žmogų, kita vertus, tik meilė artimui paliudija, ar mūsų meilė Dievui yra tikra. Klystume, manydami, jog galėsime susitikti su Dievu akis į akį kažkokiame mistiniame pasaulyje, jei šioje žemėje nematysime savo artimo. Kaip tik šie paradoksai ir patvirtina, kad tai, ką šiandien girdime Jėzaus lūpose, yra ne palengvinimas ir reikalavimų supaprastinimas - daugelis būtų linkę apsiriboti vien tik vienapusiška veikla - bet atvirkščiai: viso gyvenimo įjungimas į vieną didžiulę, nepaprastą meilę. Taip suvokiant meilės įstatymą, tikėjimas tampa visa apimančiu gyvenimo stiliumi. Neįmanoma viso gyvenimo uždavinio įvykdyti tik atliekant religines praktikas. Yra dar daug kitų darbų ir pareigų, kurioms nenustatomos nei valandos, nei dienos, ir kurių neįmanoma įvykdyti, atliekant nustatytas apeigas. Yra tik viena galimybė: visą gyvenimą aukotis, kad galiausiai pajėgtume suprasti, ką iš tiesų reiškia: mylėti Dievą ir artimą.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.09  Laterano Bazilikos pašventinimas

11.10  Šv. Leonas Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas