2012 09 23   XXV - asis eilinis sekmadienis        metai B

EVANGELIJA  Mk  9,  30 - 37

Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels". Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?" Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!" Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Šio sekmadienio antrajame skaitinyje šv. Jokūbas kelia sudėtingą ir amžiną klausimą: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai?" (Jok 4, 1). Jėzus evangelijoje mums pateikia atsakymą, kad visa tai iš troškimo viešpatauti; bet koks pasaulyje esantis blogis, ypač karai, kyla būtent iš tos šaknies - iš noro save laikyti didesniu už kitus. Trokšti būti pirmam nėra draudžiama, tai nėra nuodėmė. Jėzus tik apreiškia naują ir skirtingą kelią tai pasiekti: ne kitų sąskaita, bet kitų naudai. Jėzus moko, jog mokinio kelias negali būti kitoks, nei Mokytojo. Dar kartą jis yra priverstas patikslinti jo sekimo reikalavimus: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!". Vadinasi, reikia priimti kita tvarka išdėstytas vertybės, radikaliai besiskiriančias nuo pasaulio vertybių, reikia atlikti mąstymo revoliuciją. „Jei kas trokšta būti pirmas..." Jėzus padarė revoliuciją ne kitus naikindamas, bet save atiduodamas kitiems, tarnaudamas kitiems, pakeldamas kitus. Tai nėra gyvenimo ar pažangos nuvertinimas, greičiau priešingai - gyvenimo postūmis, tikrasis gyvenimas. Jėzus nepanaikina didelių darbų troškimo. Yra privalu būti pirmam, tačiau to siekiama ne lipant per kitų galvas, bet nusižeminant ir pakeliant kitus kartu su savimi. Matome aiškų skirtumą tarp pagonybės ir krikščionybės. Pagonys aukština silpnojo auką stipresniojo naudai, krikščionybė - stipresniojo auką silpnesniojo naudai. Dabartinės visuomenės didžiausias pasididžiavimas yra rūpinimasis kenčiančiais, prispaustaisiais, neįgaliaisiais. Tai kyla tiesiogiai iš krikščioniškosios revoliucijos, nors ir paradoksalu, jog ta pati visuomenė šiandien nusigręžia nuo krikščionybės, iš kurios gavo savo pamatines vertybes.

SKELBIMAI

Šventųjų  minėjimas

09.26  Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai

09.27  Šv. Vincentas Paulietis, kunigas

09.28  Šv. Vaclovas, kankinys

09.29  Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai