2012 10 21   XXIX - asis eilinis sekmadienis        metai B

EVANGELIJA  Mk  10,  35 - 45

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime". Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?" Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam - kairėje!" Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?" Jie sako: „Galime". Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, - tai bus tiems, kuriems paskirta". Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono. Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Apaštalai kreipėsi į Jėzų, teiraudamiesi apie jiems svarbiausią dalyką: „sėdėti Jėzaus garbėje". Vis dėlto vertėtų atkreipti dėmesį, kad Jėzus nesmerkia dviejų brolių siekių, tačiau aiškiau nusako, kaip turėtų elgtis ir kokios logikos šiuo atžvilgiu laikytis Jo mokiniai. „Kas nori būti didesnis...", „kas nori būti pirmas...",- Jėzaus lūpose šie žmogiški trokšimai neniekinami ir neatmetami. Netgi dar daugiau: noras būti dideliu, užimti pirmąją vietą randa savo atspindį Evangelijoje. Nemanau, kad bent vienas iš mūsų sąmoningai trokštų būti paskutinis ir niekam nenaudingas. Tikriausiai kiekvienas, daugiau ar mažiau, vienokiu ar kitokiu būdu, trokštame kur nors pirmauti. Be troškimo augti, be noro turėti gyvenime ko nors daugiau, būtume vargšai depresuoti ir amžinai liūdintys ligoniai, sėdintys šalikelėje ir nuolankiai laukiantys galo, nieko nedarydami. Svarbiausia šiuo atveju yra ne garbinga vieta, bet tai, kokiu būdu tos garbės siekiame. Jei mums atrodo, kad galima tapti dideliu, niekinant ir išnaudojant savo artimą, tai reikštų, kad esame šalia Evangelijos kelio ir nesilaikome Išganytojo nurodytos logikos. Ir priešingai: jei kelio į didybę ir savęs realizavimą ieškome tarnaudami artimui ir mylėdami jį iš visų jėgų, mes sekame Jėzaus pėdomis, kuris tą kelią mums parodė savo žodžiu ir pavyzdžiu. Tai reiškia, kad nėra nieko blogo tame, kad norimi būti pirmieji, tačiau turime rūpintis, kad mes būtume pirmieji atleisti, pirmieji priimti sergančius, pirmieji pagelbėti stokojantiems, pirmieji nekeršyti padariusiems bloga. Toks elgesys mus neveda į Jėzaus kairę ar dešinę, bet veda į patį Jėzaus asmenį, mes tampame panašūs į Jį. Evangelija leidžia matyti kitą žmogų, kaip meilės vertą asmenybę, kuri taip pat gali mylėti mane, ir to visiškai pakanka. Evangelija padeda peržengti ribas, kurios skiria vienos tautos žmogų nuo kitos, kairįjį nuo dešiniojo, turtuolį nuo vargšo. Juk mes visi esame broliai. Evangelija neturi sienų, tikras krikščionis nesijaučia apribotas, o jei pasitaiko kliūčių, jis jas nugali savo meile.

 

SKELBIMAI

 

Šventųjų  minėjimas

10.23  Šv. Jonas Kapestranas, kunigas

10.24  Šv. Antanas Marija Klaretas, vysku