2012 04 29   IV-asis    Velykų   (Gerojo Ganytojo)   sekmadienis     metai B

EVANGELIJA  Jn  10,  11 - 18

Aš - gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš - gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Šis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu, tačiau, ko gero, būtų tiksliau jį pavadinti „avių sekmadieniu", nes Viešpaties Jėzaus žodžiuose visų pirmiausia girdimas rūpestis ganomaisiais. Prisiminkime vartų įvaizdį. Kristus sako: „Aš - avių vartai". Šis sulyginimas pasirinktas tikrai neatsitiktinai, nes vartai gali būti atidaromi ir uždaromi. Jėzaus kalboje vartai uždaromi prieš visus vagis ir plėšikus, tuo tarpu atsidaro, kai per juos žengia tikras ganytojas. Vartai uždaromi tiems, kurie ieško tik savo garbės ir naudos, o atveriami tiems, kurie stengiasi atsižadėti savęs vardan kitų, atiduoti save žmonėms, o ganomiesiems užtikrina malonėmis gausų gyvenimą. Tai vartai, per kuriuos patenkama į laisvę ir ganytojo artumą... Iš tiesų ganomieji pirmiausia yra kviečiami patirti laisvę. Santykiai, kurie užmezgami tarp ganytojo ir jo ganomųjų, yra ne tiek juridinis, apeiginis ar doktrininis, bet tikrai gyvenimiškas ryšys. Nepakanka, kad ganytojas būtų įstatymiškai paskirtas. Tikras ganytojas tokiu tampa tik tada, kai praeina pro vartus, kuriais yra pats Kristus, o tai reiškia: priima Jo gyvenimo stilių, Jo elgesį ir yra atpažįstamas bei priimamas ganomųjų. Tai yra būtina, nes ganytojo asmenyje turi atsispindėti paties Jėzaus veidas, jo žodžiuose turi būti girdimas Dievo Žodis. Labai svarbus yra ryšys tarp ganytojo ir ganomųjų: pasitikėjimas, artumas, betarpiškumas, mokėjimas atiduoti save. Be to, ganytojas privalo mokėti užtikrinti avių judėjimą. Iš tikrųjų Jėzaus kalboje svarbiausias momentas yra ne avių įleidimas į aptvarą, o išvedimas iš jo. Gerasis Ganytojas išveda savuosius, pats eina jų priekyje, juos saugo ir gina, o avys jį seka. Žodis „išeiti" šiuo atveju tiesiogiai susijęs su laisve. Tikras ganytojas užtikrina savo ganomiesiems laisvę, netgi stengiasi, kad jie taptų vis laisvesni, nebijotų gyvenimo iššūkių ir drauge visuomet žinotų, kad su jais yra tas, kuris visuomet juos gins ir saugos.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

04.30  Šv. Pijus V, popiežius

05.01  Šv. Juozapas Darbininkas

05.02  Šv. Atanazas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

05.03  Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai