2012 03 11        III-asis   Gavėnios   sekmadienis              metai B

EVANGELIJA  Jn  2,  13 - 25

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!" Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane. Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šiandien Žodžio liturgijoje mums pateikiami dar trys labai svarbūs nurodymai, siekiantys mūsų tikėjimo esmę, ruošiantys mus švęsti prisikėlimą, padedantys ir mums prisikelti. Pirmiausia turėtume įsiklausyti į pirmajame skaitinyje girdimus Viešpaties Dievo žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų". Dievas nėra tas, kuris nori mus prislėgti rūpesčiais, siunčia ligas ar nesidomi mumis. Dievas išvaduoja žmogų, tūkstančius kartų parodydamas savo dėmesingumą, rūpindamasis mumis, išsakydamas savo meilę. Dešimt Dievo, išvaduojančio savo tautą iš nelaisvės, žodžių yra to rūpesčio išraiška. Pirmajame skaitinyje nerasime nė menkiausio grasinimo iš Dievo pusės, viskas nukreipta į ateitį. Tai nurodymai, kurių laikydamiesi, žmonės gali atrasti Dievą ir patys tapti žmogiškesni. Tai kupini sveiko proto žodžiai, kuriais Dievas atskleidžia žmogui gyvenimo slėpinius, siūlo gyvenimo pilnatvę ir veda į laimę. Mes dažnai šiuos Viešpaties žodžius priimame, kaip nemalonų Aukščiausiojo įsikišimą, varžantį mūsų laisvę, pakerpantį mūsų dvasios polėkių sparnus pateiktais iš pirmo žvilgsnio smulkmeniškais ir beprasmiais įpareigojimais. Toks požiūris į savo santykį su Dievu, kelia pavojų, kad niekaip neišvysime Viešpaties Jėzaus veido. Antrajame skaitinyje apaštalas mums sako: mūsų gyvenimas yra įprasmintas Kristaus kryžiumi. Paulius, rašydamas Korinto krikščionims, garsiai svarsto: Jėzus prisiėmė kryžių, kaip absoliučios Dievo meilės išraišką ir atskleidė savo sekėjams, kad, siekiant autentiškos meilės, tenka atiduoti save be išlygų, kaip tai padarė Jėzus. Trečiasis nurodymas, išreikštas Evangelijos ištrauka, yra toks: būtina išlaisvinti savo širdį ir apvalyti savo dvasios pasaulį, kad galėtume kreiptis į Dievą tinkamu būdu. Prekiautojų išvarymas iš šventyklos tampa simboliniu priminimu visiems, trokštantiems vienokiu ar kitokiu būdu nusipirkti Dievo malones, nors tai būtų dar viena malda ar geras darbas, tačiau siekiant naudos sau, kai mėginame įtikinti Dievą išgirsti mūsų prašymus, paklusti mūsų valiai... Jam brangu tai, ką mes padarome, vadovaudamiesi gera valia, pasirengę atiduoti save dėl kitų, pasitikėdami Viešpačiu ir Jo meile.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

03.  Šv. Patrikas, vyskupas