2012 04 08        Viešpaties Prisikėlimas  (Velykos)             metai B

EVANGELIJA  Jn  20,  1 - 9

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo". Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.

KAUNO  ARKIVYSKUPO  METROPOLITO  SIGITO TAMKEVIČIAUS VELYKINIS  SVEIKINIMAS

Šventos Velykos yra brangiausia visų krikščionių šventė. Jei Kalėdos primena tik pirmuosius Išganytojo žingsnius mūsų žemėje, tai Velykos kalba apie jo pergalę prieš mirtį. Kalba ir apie mūsų pergalę, nes Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad mes turėtume gyvenimą. Jis sako: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Kristaus prisikėlimo tikrovė labiausiai atsiliepia į mūsų troškimą amžinai gyventi.

Apaštalas Paulius nurodo, kaip turime švęsti Velykas. Jis kalba: Švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona (1 Kor 5, 8). Apaštalas ragina atmesti blogį ir apsispręsti už gėrį bei tiesą. Labai gaila tų brolių ir sesių, kurie ir šiose Velykose nepajėgė ar nenorėjo išsivaduoti iš nuodėmės. Nesmerkiame jų, bet pavedame juos gailestingajai Dievo meilei. Jeigu bus ištikimųjų, kurie nepaliaus belstis į Dievo Gailestingumą, tikėkime, kad daugelis, šiandien gyvenančių su nuodėmės raugu, prisikels gyvenimui ir galės švęsti Velykas ne tik žemėje, bet ir amžinybėje.

Dauguma tikinčiųjų prieš Velykas susitaiko su Dievu bei žmonėmis ir Kristaus Prisikėlimą pasitinka kupini džiaugsmo vienybėje su Prisikėlusiuoju. Būkite pasveikinti, Kristaus broliai ir seserys, švenčiantys paties didžiausio džiaugsmo, didžiausios pergalės žmonijos istorijoje atminimą. Niekas negali prilygti Kristaus prisikėlimo džiaugsmui, nes jis kalba, kad už mus yra sumokėta Dievo Avinėlio kraujo kaina ir dėl to esame pašaukti ne mirčiai, bet gyvenimui.

Šiemetinės Velykos sutampa su pasiruošimu sutikti labai džiugią žinią - Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikaciją. Tai Šventasis Tėvas, labai mylėjęs Lietuvą ir daug prisidėjęs, kad greičiau mums išauštų laisvės rytas. Šis didis popiežius yra ryškus pavyzdys, ką žmogaus širdyje gali sukurti mirtį nugalėjęs Kristus. Drauge jis yra pavyzdys, kaip reikia liudyti Prisikėlusįjį net tuomet, kai aplinkui viešpatauja tamsa.

Pasaulyje buvo labai tamsu, kuomet 1978 m. Jonas Paulius II išrinktas į šv. Petro sostą. Rytuose viešpatavo totalitarinė sistema, visomis priemonėmis skleidusi bedievybę ir trypusi žmonių teises. Vakaruose viešpatavo mirties kultūrą pagimdęs sekuliarizmas, kurio veidą akivaizdžiai išvydome sugriuvus geležinei uždangai. Tiek karinga bedievybė, tiek vartotojiška sekuliari kultūra nešė dvasinę mirtį ir sėjo neviltį. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose tvyrojo slogi dvasinė atmosfera. Kas galėjo pasipriešinti šiai blogio jėgai, gaubiančiai pasaulį ir griaunančiai žmonių dvasią? Išrinktas popiežiumi Jonas Paulius II prabilo į krikščioniškąjį pasaulį, kviesdamas nebijoti blogio ir tų, kurie skleidžia blogį. Jis apvažiavo kone visą pasaulį, neaplenkdamas ir Lietuvos, ir visus kvietė į prisikėlimą bei naujo pasaulio kūrimą. „Atverkite duris Kristui ir naujiems ateities akiračiams", - kvietė Jonas Paulius II lietuvius, vos nusimetusius ilgai trukusios okupacijos pančius. Jono Pauliaus II pavyzdys akivaizdžiai liudija, kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jeigu jis gyvena ir veikia su prisikėlusiu Kristumi, jeigu jo gyvenime herojiškai praktikuojamos tikėjimo, vilties ir meilės dorybės.

Šventų Velykų proga noriu visiems palinkėti šviesaus gyvenimo su prisikėlusiu Kristumi. Drauge su apaštalu Pauliumi linkiu ir raginu: Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 11). Prisikėlęs Kristus kviečia ir mus prisiimti istorinę misiją -  rikelti Lietuvą naujam gyvenimui.  Gyvenimui, kuriame būtų gerbiamas žmogus ir nebūtų toleruojamas blogis. Tenebaido mūsų nei patiriami sunkumai, nei jokios vidinės ar išorinės blogio jėgos. Kas eina per gyvenimą su prisikėlusiu Kristumi, to negali išgąsdinti jokios šio pasaulio galybės. Todėl ryžkimės būti Prisikėlimo šviesos nešėjais savo šeimose, mokyklose, universitetuose ir darbo vietose. Visa širdimi atsiliepkime į Jono Pauliaus II raginimą:

„Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui!"

Nebijokite siaučiančio blogio, nes su mumis yra prisikėlęs Kristus!

SKELBIMAI