2011 10 09 XXVIII - asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA
Mt 22, 1 -
10. 11 - 14
Jėzus vėl ėmė kalbėti
palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė
savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį,
bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas:
'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi
veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji
to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus
nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs
kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams:
'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į
kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius
ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna
sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir
pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis
tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai
tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir
išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. Nes daug
pašauktų, bet maža išrinktų".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Sunku
įsivaizduoti, kad žmogus atmestų kvietimą į vestuves. Juolab kad kviečia ne bet
kas, o karalius. Be to, yra viskas paruošta, reikia tik su dėkingumu ir meile
įžengti į vestuvių menę. Jėzus sako, kad susitikti gyvenime Dievą - tai pats
didžiausias žmogui skirtas džiaugsmas, todėl pasinaudoja vestuvių įvaizdžiu,
norėdamas klausytojams daugiau papasakoti apie Dievo karalystę. Bet jei kalbame
apie amžinybės puotą, geriau įsižiūrėjus į žmogaus elgseną Dievo atžvilgiu, ši
atsisakymo galimybė tampa reali. Dieve nerasta jokio „ne", tik „taip"; „ne"
gali kilti vien iš žmogaus. Dievas yra pasirengęs priimti visus. Atmetusieji
kvietimą turi atlikti kažką skubaus čia ir dabar, ko, atrodo, negalima atidėti
vėlesniam laikui. Nacistų nužudytas vokietis jėzuitas Alfredas Delpas primena:
„Duona - svarbu, laisvė - svarbiau, neprarasti Dievo - svarbiausia." Taigi
tampa aišku, kokią klaidą padarė pakviestieji: dėl tariamai skubaus ir svarbaus
reikalo apleido svarbiausią ir esminį dalyką. Pavyzdžiui, išaušo sekmadienio
rytas bažnyčios varpai kviečia į Dievo mums paruoštas vaišes - šventąsias
Mišias, bet prisimenama, jog dar reikia kažką atlikti namuose arba sode: šv.
Mišios ir Dievas gali palaukti, darbas negali; tad šv. Mišios atidedamos
„geresniems laikams" ir imamasi darbo. Jėzaus troškime galime įžiūrėti paties
Dievo troškimą - jo meilę žmonėms, savo kūrinijai, laukiančią meilę. Meilė,
kuri laukia susivienijimo akimirkos ir nori patraukti žmones prie savęs, kad
taip būtų patenkintas ir pačios kūrinijos, su ilgesiu laukiančios Dievo vaikų
pasirodymo, troškimas (Rom 8, 19). Ką šiandien galime padaryti, kad leistume
Dievui mus mylėti? Vienintelis atsakymas - ateiti pas jį.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.14 Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys
10.15 Šv. Jėzaus Teresė (Avilietė),
mergelė, Bažnyčios mokytoja