2011 10 16 XXIX - asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 22, 15 - 21
Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti
kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti:
„Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam
nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia
mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?" Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam
spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!" Jie
padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?" Jie atsakė:
„Ciesoriaus". Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o
kas Dievo - Dievui".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Nesame padalinti tarp dviejų priklausomybių
ar priversti tarnauti „dviem šeimininkams" (Mt 6, 24). Krikščionys yra laisvi
nepaklusti valstybei ir net jai pasipriešinti, jei ji sukyla prieš Dievą ir jo
įsakymus. Prieš paklūstant žmonėms, pirmiau reikia paklūsti Dievui ir
savo sąžinei.
Šventasis Paulius buvo pirmasis, padaręs
praktines išvadas iš šio sekmadienio evangelijos mokymo. Jis rašo: „Kiekvienas
žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie
yra Dievo tarnautojai" (Rom 13, 1. 6). Mokėti sąžiningai mokesčius yra
teisingumo pareiga, kurianti bendrąją visuomenės gerovę. Katalikų Bažnyčios
katekizmas primena, jog vengimas mokėti mokesčius yra sunki nuodėmė, tolygi bet
kuriai kitai vagystei. Krikščionių bendradarbiavimas kuriant pilietinę ir
teisingą visuomenę neapsiriboja vien tik mokesčių mokėjimu, jis turi aprėpti ir
bendrų vertybių - šeimos, gyvybės apsaugos, solidarumo su vargšais, taikos -
sklaidą. Todėl krikščionys stebi tikrovę, kurioje jie gyvena, kad suprastų šios
tikrovės prasmę. Jie yra pašaukti bendrauti su pasauliu (Rom 13, 5-7; 1 Pt 2,
13-17). Jie turi turėti savo politinę, socialinę, ekonominę nuomonę,
perskaitytą Evangelijos šviesoje. Laiške Diognetui (II a. po Kr.) rašoma: „Krikščionys
nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais. Įsikūrę ir
graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių
papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie dalyvauja visuose reikaluose
kaip piliečiai: kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytų neišmeta;
bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie paklūsta išleistiesiems įstatymams, bet
savo gyvenimu juos viršija.
"Tokia yra ciesoriaus monetos prasmė, kurią
Jėzus nusako žodžiais: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus - ciesoriui, o kas Dievo
- Dievui." Jėzus, tardamas šiuos žodžius, be abejo, žino, jog netrukus pats bus
parduotas už trisdešimt sidabrinių su ciesoriaus atvaizdu, kad, aukodamas save
Tėvui, sumokėtų skolą ir sugražintų žmogui prarastą dieviškumo paveikslą.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.17 Šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas, kankinys
10.18 Šv. Lukas, evangelistas
10.19 Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas, kunigai,
kankiniai ir jų draugai, kankiniai;
Šv. Kryžiaus Paulius, kunigas
10 22 Palaimintojo Jono Pauliaus II inauguracijos į apaštalo
Petro Sostą paminėjimas.