2011 09 11 XXIV - asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 18, 21 - 35
Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų
turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" Jėzus
jam atsakė: „Aš nesakau tau - iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių
kartų". „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su
karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą,
atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė
parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską
atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos
išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam
skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas:
'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš
tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki
atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir
papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė:
'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi
nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!'
Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas
iš tikros širdies neatleisite savo broliui".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Mus
supantis prievartos kupinas pasaulis aiškina, kad atleisti, reiškia: parodyti
savo silpnumą. Atleisti yra silpnųjų dalis - aiškina žiniasklaidos atstovai.
Vis tiktai reikia suprasti, kad atleidimas yra labai rimtas dalykas. Šį Jėzaus
įsakymą įmanoma suprasti tik
vadovaujantis dieviška logika: mes esame kviečiami atleisti, kadangi mums
visuomet atleidžiama, o mažas pasitikėjimas, kurį rodome savo broliams, yra
niekai, palyginus su milžinišku Dievo dovanojimu.
Čia ir slypi
krikščioniško atleidimo prasmė: atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto, nes
mums jau anksčiau buvo atleista. Dovanojame ne todėl, kad kitas taptų geresnis,
atsiverstų ar būtų teisingesnis. Ne kartą tas, kuriam atleidžiame, gali net
nežinoti apie tai, o žinodamas, galbūt, tik pasišaipytų iš mūsų elgesio.
Atleidžiame ne todėl, kad kitas pasikeistų, bet todėl, kad patys jaučiame
poreikį keistis. Atleisdami mes tampame kitokie, panašūs į Dievą, kuris leidžia
lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų. Atleidžiame ne todėl, kad esame geresni
už kitus, ir atleidimas nėra amnezijos priepuolis. Atleidžiame, nes renkamės atleidimo kelią -
Dievo kelią. Nemažai daliai žmonių, kurių gyvenimą sugriovė kitų neapdairumas
ar bloga valia, jau didelis pasiekimas yra palinkėti nusikaltusiajam ne
mirties, o atsivertimo. Atleidžiame ir prašome, kad būtų gailimasi dėl padaryto
blogio. Vargu ar įmanoma tikėtis tobulo, angeliško, išskirtinio atleidimo.
Atleidžiame, kaip sugebame, kaip mokame ir kiek leidžia jėgos. Atleidžiame, nes
mums yra atleista, atleidžiame, nes tokiu būdu tampame laisvais žmonėmis. Iš
tiesų, jei sugebėtume geriau gyventi atleidimo dvasia, pasikeistų mūsų šeimos,
visuomenė, Bažnyčia.
Didysis popiežius
Jonas Paulius II, primindamas ir išplėsdamas pranašo Izaijo žodžius, yra sakęs,
kad nėra taikos be teisingumo.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
09.12 Švč. M. Marijos Vardas
09.13 Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios
mokytojas
09.14 Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas
09.15 Švč. M. Marija Sopulingoji
09.16 Šv. Kornelijus, popiežius, ir Kiprijonas,
vyskupas, kankiniai
09.17 Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios
mokytojas