2011 07 17      XVI - asis eilinis sekmadienis                metai A

EVANGELIJA  Mt  13,  24 -31

Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'. Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šio sekmadienio Evangelija mums kalba apie kantrybę kitų žmonių atžvilgiu. Palyginimas apie rauges dirvoje - tai ryžtingas bet kokio fanatizmo, nepakantumo, naikinimo vardan savo įsitikinimų pasmerkimas. Raugės taip persipina su javais savo šaknimis, kad, mėginant jas išrauti, neišvengiamai bus išrauti ir javai. Gyvenime tai reikštų: beatodairiškai stengiantis kovoti prieš blogį, kyla pavojus, kad bus sunaikintas ir gėris ar bent jau jo užuomazgos. Mes ne kartą susiduriame su atvejais, kuomet pernelyg aštriai, grubiai, neapgalvotai puolant kovoti dėl gėrio, kartu su blogybėmis žūsta ir pats gėris, dėl kurio buvo padėta tiek daug pastangų. Iškilmingai deklaruojame, kad reikia pasmerkti nuodėmę ir mylėti, ar bent jau gerbti nusidėjėlius. Istorija mums pateikia netgi per daug pavyzdžių, jog iš tikrųjų viskas vyksta ne taip jau paprastai. Visuomet yra rizika, kad vietoj nuodėmės atsikratysime nusidėjėlio, o blogis tokio elgesio dėka tik sustiprės ir dar labiau išsiplės. Žmonės ne kartą guodžia save iliuzijomis, kad, pašalinus užkrato šaltinį, jau viskas yra padaryta, tuo tarpu nepastebi, jog tas užkratas jau apsigyveno save nuraminusio žmogaus širdyje. Mūsų tarpe neretai galima pastebėti nepaprastą veidmainiškumą: prisidengdami tariama kova prieš blogį, išsivaduojame nuo tų žmonių, kurie mums yra nemalonūs, mums trukdo, kelia grėsmę mūsų ambicijoms. Norint tai padaryti, naudojamasi senu, kaip pasaulis, metodu: pakanka tam asmeniui prikabinti raugės etiketę... Kai kas siūlo atsiriboti nuo blogio, ieškoti tik to, kas iš tiesų galėtų būti ta gera dirva. Tai siūlant, pamirštama, jog iš tiesų nėra dirvos, kurioje augtų vien kviečiai, o prieš užimant poziciją kitų asmenų atžvilgiu, derėtų prisiminti, jog pirmiausia privalome pasirinkti savo širdyje, svarstydami, kaip reikėtų elgtis su savo viduje nešiojamu blogiu. Jei tai nepadaroma, žmogus, pradėjęs teisti, niekinti kitus, pats laikydamas save „teisiu", virsta rauge. Patį didžiausią papiktinimą sukelia tie, kurie tikisi pademonstruoti savo dorybes, iškeldami kitų žmonių trūkumus. Kantrybė, kurios mus iš Dievo ragina mokytis Išganytojas, yra susijusi ir su nusižeminimu. Dievas yra kantrus, nes Jis rūpinasi viskuo, kas yra gyva. Palyginimas apie rauges kreipia mūsų žvilgsnius į galutinę pjūtį. Niekam nėra leista paskubinti darbų, gi tą paskutinę dieną visų teisėjas bus Jėzus - tas, kuris sėjo tik gerą sėklą ir mirė už visus. Tai tarsi priminimas, kad tol, kol nesame atidavę už kitus gyvybės, neturime ir teisės teisti kitų. Vienintelis būdas netapti blogio bendrininkais - tai padaryti ką nors gero...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.20  Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

07.21  Šv. Laurynas Brindizietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas

07.22  Šv. Marija Magdalietė

07.23  Šv. Brigita, vienuolė (Europos globėja)