2011 06 19 Švč. Trejybė XII - asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Jn 3, 16 - 18
Dievas
taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį
tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į
pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas
jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad
netiki viengimio Dievo Sūnaus.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šiandieninė Švč. Trejybės šventė kviečia mus
žvelgti į Viešpatį. Dievą Naujajame Testamente iki galo apreiškė Jėzus Kristus,
įsikūnijęs Dievo Žodis. Jis mums parodė mylinčio Dievo veidą: „Dievas taip
pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų" (Jn 3, 16). Krikščionys tiki
vieną Dievą trijuose Asmenyse, nes tiki, kad „Dievas yra meilė" (1 Jn 4, 8).
Juk nė vienas žmogus, be dieviškojo Apreiškimo, pats tokios tikėjimo tiesos
nesugalvotų: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli" (1 Jn 4,
16). Artimiau pažindami Dievą gauname pamatinių pamokymų, kaip gyventi, ir mums
nutinka tas pats, kas ir Mozei, kuris užkopęs į Sinajaus kalną ir stovėdamas
Dievo akivaizdoje, gavo dešimt Dievo įsakymų. O juose tauta atrado gairių,
padėjusių tęsti kelionę, surasti laisvę. Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam
tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė,
buvimas palaikant santykį, tai žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą,
yra pašauktas realizuoti save per pokalbį, susitikimą, būti per santykį. Iš
tiesų, kaip smarkiai pasikeistų pasaulis, jei šeimose, darbo ar studijų
bendruomenėse santykiai būtų puoselėjami pagal Trijų Dieviškų Asmenų pavyzdį,
kai kiekvienas gyvena ne tik su kitu, bet ir dėl kito bei kitame. Juk vien
meilė - tokia, kai gyvename santykiu ir gyvename, kad mylėtume ir būtume
mylimi, - padaro mus laimingus.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
06.21 Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis
06.22 Šv. Paulinas Nolietis, vyskupas; šv. Jonas Fišeris, vyskupas ir Tomas
Moras, kankiniai
06.24 Šv. Jono Krikštytojo gimimas