2011 02 20
VII-asis eilinis
sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 5, 38 - 48
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį.
O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei
kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi
bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą.
Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo
norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo
pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš
jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia
savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir
neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį
atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai
savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite
tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Būkite
šventi, nes aš esu šventas,- tokius Viešpaties žodžius girdime šio sekmadienio
Mišių pirmajame skaitinyje. Mums reikia suprasti, kad, kaip jau kalbėjome
praėjusiais sekmadieniais, neįmanoma krikščioniško tikėjimo suvesti vien tik į
įsakymus, kurių laikymasis užtikrintų Dievo atlygį, į tam tikrą moralinį
elgesį. Viskas yra kur kas sudėtingiau: be Kristaus krikščioniška moralė būtų
nemorali, nes jos neįmanoma būtų laikytis. Patarlė „akis už akį ir dantis už
dantį", kuri mums atrodo žiauri ir primityvi, senojoje visuomenėje iš tikrųjų
reglamentavo žmonių elgesį ir statė tam tikrus barjerus: atsakas į skriaudą
turėjo būti proporcingas įžeidimui, neperžengiant ribų ir neduodant valios
aklam kerštui. Apsižvalgius aplinkui reiktų pripažinti, kad tas senovinis
šitaip suprastas principas ir dabar nemažai galėtų padėti žmonijai, siekiant
didesnio teisingumo, nes pernelyg dažnai žmonių reakcija būna neadekvati,
susiduriame su įvairiais perlenkimais, kurie, vietoje to, kad atitaisytų padarytą
nuostolį, dar labiau sužeidžia. Tam nebūtina leistis į diplomatinius
tarpvalstybinių santykių svarstymus. Pakanka vien tik pagalvoti apie šeimos
narių, bendradarbių, praeivių tarpusavio santykius: menkas gestas, neatsargiai
ištartas žodis gali išprovokuoti nežabotą pyktį. Panašu, kad mes tik vadinamės
krikščionimis... Jėzaus laikais rabinai irgi mokė mylėti bei atleisti, ir toks
elgesys nebuvo laikomas išskirtiniu, tačiau šis principas buvo taikomas tik
kitų žydų atžvilgiu, o priešų reikėjo nekęsti. Žinodami tai, galime suprasti,
koks neįprastas buvo viską aukštyn kojomis verčiantis Jėzaus mokymas: nėra
nuopelno mylėti tą, kuris tave myli. Normalu jausti antipatiją savo priešui,
tačiau Evangelijos dvasia ragina peržengti antipatiją, ieškant to, kas galėtų
jungti žmones... Normalu ginti savo turtą, teritoriją, savo šeimą, bet, sekant
Evangelija, esame raginami siekti dialogo, stengtis pažinti ir suprasti... Normalu,
kad visuose mumyse yra kartais į paviršių išlendanti tamsioji pusė, tačiau
Evangelija ragina duoti viršų tam, kas mumyse yra šviesu ir garbinga, kad taip
būtų nugalėtas blogis mumyse... Jei buvimas krikščionimis nekeičia mūsų
prioritetų, gyvenimo, mūsų reakcijų, reiškia, kad Evangelija iš tiesų nepaliko
mūsų širdyse jokio pėdsako. Galime sakyti, kad Jėzus kalba tiesmukiškai ir
pernelyg griežtai... Tai tiesa: Jėzus prašo daug, nes duoda labai daug... Jis
nereikalauja, kad jo sekėjai būtų spindintys šaunūs žmonės, slepiantys net savo
vardus dėl klaidingai suprasto nusižeminimo. Jam reikia vyrų ir moterų, kurie
sugebėtų sau ir kitiems atsakyti, kas yra Dievas, ir koks yra Dievą tikintis
žmogus. Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas,- tokiais
žodžiais baigiama šio sekmadienio Evangelijos ištrauka. Tai nėra raginimas dėti
neįmanomas pastangas tokiam tobulumui pasiekti, bet priimti savyje Dievo
veikimą. Ir mes einame Tėvo pėdomis, kai net blogai besielgiančiame stengiamės
įžvelgti gėrio kibirkštėlę, kai rūpinamės įžvelgti šviesiąją daiktų bei asmenų
- taip pat ir savęs pačių - pusę, kai pirmas jausmas mumyse yra noras mylėti...
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
02.21 Šv. Petras Damijonas, vyskupas, Bažnyčios
mokytojas
02.22 Šv. Apaštalo Petro Sostas
02.23 Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys