2011 01 15
II-asis
eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Jn 1, 29 - 34
Rytojaus dieną,
matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina
pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras,
pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam,
kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu". Ir Jonas
paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji
pasiliko virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti
vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią
Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju,
kad šitas yra Dievo Sūnus".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Vėl
įžengėme į eilinį metų liturginį laiką. Baigėsi didžiosios Kalėdų šventės ir,
sugrįžę į įprastinį ritmą, vėl esame Bažnyčios kviečiami savo kasdienybę kurti
ne vadovaujantis įprastomis šiokiadienio banalybėmis, bet tuo, ką per
praėjusias šventes girdėjome ir mėginome suvokti, kaip nepaprastą naujieną,
kurią Dievas atnešė žmogui. Esame raginami tuo eiliniu liturginiu laiku savo
kasdienybėje gyventi ta nuostaba, kai džiaugėmės, kad Dievas yra su mumis, kad
Jėzuje galime matyti spindulingą ir mylintį Dievo Veidą. Šio sekmadienio Mišių
Evangelijos skaitinyje vėl susiduriame su Jonu Krikštytoju, tik šį kartą jis
parodomas ne kaip rūstus pranašas, raginantis atgailoti ir garsiai barantis už
padarytas klaidas, bet kaip liudininkas. Evangelistas Jonas lauktąjį Mesiją
apibūdina: „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę". Toks liudijimas
yra nepaprasta naujovė, ir Jonas Krikštytojas nedelsia, norėdamas tai aiškiai
išsakyti. Krikščionybė visiškai kitaip nei kitos religijos aiškina Dievo ir
tikinčiojo tarpusavio santykį, gaila tik, kad mes to kaip reikiant nesuprantame
ar bent jau nematome reikalo į tai gilintis: tikintis krikščionis neprivalo
nieko iškovoti, bet tik sugebėti priimti viską, kaip dovaną, kuri pakeičia
gyvenimą! Atkreipkime dėmesį į antrąją Jono Krikštytojo liudijimo dalį: „...kuris
naikina pasaulio nuodėmę". Evangelistas neatsitiktinai vartoja vienaskaitą, kad
taip geriau pabrėžtų Jėzaus misijos ypatybę. Jėzus, kaip Dievo Avinėlis, ateina
į pasaulį atpirkti ir išvaduoti žmoniją, tačiau Jo taikinys nėra žmonių
nuodėmės, būtent, pavieniai mūsų nusižengimai ir netobulumai, bet nuodėmė, kaip
reiškinys, kaip to blogio, kurį mes nešiojamės savyje, priežastis. Už savo
asmenines nuodėmes atsakome ir su jomis grumiamės mes, tačiau Jėzaus padedami
mes jaučiamės pakankamai stiprūs, galėdami tai padaryti. Žmonijos išganymas
Jėzaus asmenyje nėra greitosios pagalbos siuntimas, bet radikalus žmogaus
širdies pakeitimas. Tai suvokdami galime žengti dar vieną žingsnį. Reiktų
saugotis išvadavimą iš nuodėmės įsivaizduoti kaip stebuklingą veikimą, kuris
savaime padaro mus dangaus Karalystės nariais. Tikėjimo ir atsivertimo kelyje
nėra stebuklingų lazdelių ir mistinių užkeikimų. Dievo veikimas kiekviename iš
mūsų kviečia bendradarbiauti, tinkamai pasinaudojant turima laisve. Per Kalėdas
girdėtas pasakojimas apie „Dievą su mumis" primena, kad ir mes privalome būti
su Juo ir leistis išgelbėjami. Niekada nepakaks sudėjus rankas stovėti Dievo
sosto papėdėje ir žvelgti į dangų, laukiant, kol būsime išgelbėti. Turime Jėzui
pasiekti mūsų širdis ir viską sudėti į Jo rankas. Tai vienintelis pasirinkimas,
kuris niekuomet nenuvils
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
01.17
Šv. Antanas, abatas
01.20 Šv. Fabijonas, popiežius, kankinys; šv.
Sebastijonas, kankinys
01.21 Šv. Agnietė, mergelė, kankinė
01.22 Šv. Vincentas, diakonas, kankinys