2010 11 07         XXXII- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

Evangelija  Lk  20,  27 - 38

Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!" Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Prieš keletą dienų, minėdami Visų šventųjų ir Mirusiųjų dieną, susimąstėme apie žmogaus gyvenimo pabaigos tikrovę. Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka mums atrodo keista, sunkiai suprantama, svetima mūsų kultūrai ir mąstysenai. Sadukiejai, tuometinės kunigijos aristokratai, pripažino vien proto argumentus ir netikėjo prisikėlimu. Jie pamėgino pasišaipyti iš Jėzaus, pateikdami Jam keistą, dirbtinai sukurtą klausimą, tiesa, paremtą Mozės teisyne galiojusia nuostata, tačiau jiems rūpėjo ne tiek atsakymas, kiek galimas Jėzaus pastatymas į keblią padėtį. Išganytojas taip pat pastebėjo sadukiejų ketinimus ir atsakydamas jiems, prabilo ne apie dirbtinai sukurtą problemą, bet apie tai, kad amžinybė, mirtis ir prisikėlimas nėra tie klausimai, kuriuos būtų įmanoma išspręsti, vadovaujantis vien tik mūsų protu. Kalbėdami apie amžinybę mes negalime vadovautis tais pačiais kriterijais, kuriais remiamės šiame gyvenime. Visa ką mes čia kalbame apie būsimąjį gyvenimą, yra tiktai negrabiai kuriamos hipotezės, aliuzijos ir palyginimai. Sadukiejai griebiasi visiems žinomų įvaizdžių, kurie, jų manymu, turėtų atspindėti tai, kas vyks po mirties. Iš tiesų mes nežinome, kaip atrodys amžinybė. Turime tam tikrą nuojautą, susiduriame su ženklais, pėdsakais, šešėliais, bet tik tiek. Vaizdai, kaip kad tamsus tunelis, kuriuo turime praeiti, ugnis, sparnuoti angelai, Adomas, Ieva, Edeno sodas, raguoti velniai, rojus, skaistykla ir pragaras, pragaro liepsnos, yra tik mūsų mėginimas įsivaizduoti tikrovę. Jais nusakoma realybė, tačiau nepasakoma, kaip tai bus. Kaip tik todėl mes ir klausomės Šv. Rašto žodžiais mums kalbančio Dievo. Amžinybę galime palyginti su žydėjimu, todėl žvelgiame į gamtą, kurioje rudenį viskas miršta, tačiau paskui ateina pavasaris ir vėl viskas pražysta ir prisikelia naujam gyvenimui. Gyvenimas niekuomet nemiršta, tik keičiasi, įgauna pilnatvę ir yra atbaigiamas taip, kaip iš mažos sėklos užauga didelis augalas. Amžinybė visuomet susijusi su meile. Kai mylime, prisiliečiame prie begalybės. Mylėdami mes esame viena ir tarp mūsų nebėra susiskaldymo. Tokią galimybę mes turime jau šiame gyvenime ir galime ja pasinaudoti, jei tik gyvename savo dienas, kaip Dievo vaikai. Tik tie, kurie nesugeba ar nenori garbingai gyventi dabartimi, jaučia būtinybę nuolat galvoti apie ateitį. Jei suvokiame, kad esame prisikėlimo vaikai, mums nebetenka svarstyti to, kaip viskas bus, nes tai turime ir jaučiame jau dabar. Jėzus sako: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena". Tai reiškia, kad visi žmonės lieka Dievo globoje, nes Jis amžiais lieka ištikimas. Tikėjimas prisikėlimu kaip tik ir grindžiamas šia Dievo ištikimybe. Dievas nepalieka to, kurį myli. Jis nepalieka manęs, ir to žinojimo visiškai pakanka. Vienas islamo mistikas Al-Ghazzali pasakojo: Kuomet Abraomas pamatė, kad mirties angelas atėjo pasiimti jo dvasios, galvodamas apie tai, kad Dievas yra jo draugas, paklausė: „Ar kur nors matei draugą, kuris norėtų draugo mirties?", o Viešpats jam atsakė: „Ar matei mylintį, kuris atsisakytų susitikti su mylimuoju?" ir Abraomas tarė: „Mirties angele, pasiimk mane." Jei šiame gyvenime pažinome Dievą, susitikome Jį, jei Jis tapo mūsų gyvenimo centru, jei tapo mūsų Meile, mums nebėra jokios priežasties bijoti, nes ateitis tegali būti tik susitikimas tarp mylimųjų...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.09 Laterano bazilikos pašventinimas

11.10  Šv. Leonas Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas

11.11  Šv. Martynas Turietis, vyskupas

11.12  Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys