2010 11 07 XXXII-
sis eilinis sekmadienis metai C
Evangelija Lk 20, 27
- 38
Pas
jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:
„Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis,
tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių.
Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė
antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami
vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji
prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!" Jėzus jiems atsakė: „Šio
pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje
ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes
būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus
Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą,
kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk
Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Prieš keletą dienų, minėdami Visų šventųjų ir Mirusiųjų dieną, susimąstėme
apie žmogaus gyvenimo pabaigos tikrovę. Šio sekmadienio
Evangelijos ištrauka mums atrodo keista, sunkiai suprantama, svetima mūsų
kultūrai ir mąstysenai. Sadukiejai, tuometinės kunigijos aristokratai,
pripažino vien proto argumentus ir netikėjo prisikėlimu. Jie pamėgino
pasišaipyti iš Jėzaus, pateikdami Jam keistą, dirbtinai sukurtą klausimą,
tiesa, paremtą Mozės teisyne galiojusia nuostata, tačiau jiems rūpėjo ne tiek
atsakymas, kiek galimas Jėzaus pastatymas į keblią padėtį. Išganytojas taip pat
pastebėjo sadukiejų ketinimus ir atsakydamas jiems, prabilo ne apie dirbtinai
sukurtą problemą, bet apie tai, kad amžinybė, mirtis ir prisikėlimas nėra tie
klausimai, kuriuos būtų įmanoma išspręsti, vadovaujantis vien tik mūsų protu. Kalbėdami
apie amžinybę mes negalime vadovautis tais pačiais kriterijais, kuriais
remiamės šiame gyvenime. Visa ką mes čia kalbame apie būsimąjį gyvenimą, yra
tiktai negrabiai kuriamos hipotezės, aliuzijos ir palyginimai. Sadukiejai
griebiasi visiems žinomų įvaizdžių, kurie, jų manymu, turėtų atspindėti tai,
kas vyks po mirties. Iš tiesų mes nežinome, kaip atrodys amžinybė. Turime tam
tikrą nuojautą, susiduriame su ženklais, pėdsakais, šešėliais, bet tik tiek.
Vaizdai, kaip kad tamsus tunelis, kuriuo turime praeiti, ugnis, sparnuoti
angelai, Adomas, Ieva, Edeno sodas, raguoti velniai, rojus, skaistykla ir
pragaras, pragaro liepsnos, yra tik mūsų mėginimas įsivaizduoti tikrovę. Jais
nusakoma realybė, tačiau nepasakoma, kaip tai bus. Kaip tik todėl mes ir
klausomės Šv. Rašto žodžiais mums kalbančio Dievo. Amžinybę galime palyginti su
žydėjimu, todėl žvelgiame į gamtą, kurioje rudenį viskas miršta, tačiau paskui
ateina pavasaris ir vėl viskas pražysta ir prisikelia naujam gyvenimui.
Gyvenimas niekuomet nemiršta, tik keičiasi, įgauna pilnatvę ir yra atbaigiamas
taip, kaip iš mažos sėklos užauga didelis augalas. Amžinybė visuomet susijusi
su meile. Kai mylime, prisiliečiame prie begalybės. Mylėdami mes esame viena ir
tarp mūsų nebėra susiskaldymo. Tokią galimybę mes turime jau šiame gyvenime ir
galime ja pasinaudoti, jei tik gyvename savo dienas, kaip Dievo vaikai. Tik
tie, kurie nesugeba ar nenori garbingai gyventi dabartimi, jaučia būtinybę
nuolat galvoti apie ateitį. Jei suvokiame, kad esame prisikėlimo vaikai, mums
nebetenka svarstyti to, kaip viskas bus, nes tai turime ir jaučiame jau dabar. Jėzus
sako: „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena". Tai
reiškia, kad visi žmonės lieka Dievo globoje, nes Jis amžiais lieka ištikimas.
Tikėjimas prisikėlimu kaip tik ir grindžiamas šia Dievo ištikimybe. Dievas nepalieka
to, kurį myli. Jis nepalieka manęs, ir to žinojimo visiškai pakanka. Vienas
islamo mistikas Al-Ghazzali pasakojo: Kuomet Abraomas pamatė, kad mirties
angelas atėjo pasiimti jo dvasios, galvodamas apie tai, kad Dievas yra jo
draugas, paklausė: „Ar kur nors matei draugą, kuris norėtų draugo mirties?", o
Viešpats jam atsakė: „Ar matei mylintį, kuris atsisakytų susitikti su
mylimuoju?" ir Abraomas tarė: „Mirties angele, pasiimk mane." Jei šiame
gyvenime pažinome Dievą, susitikome Jį, jei Jis tapo mūsų gyvenimo centru, jei
tapo mūsų Meile, mums nebėra jokios priežasties bijoti, nes ateitis tegali būti
tik susitikimas tarp mylimųjų...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
11.09 Laterano
bazilikos pašventinimas
11.10 Šv. Leonas Didysis, popiežius, Bažnyčios
mokytojas
11.11 Šv. Martynas Turietis, vyskupas
11.12 Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys